Millennium II

Antroji “Millennium” dalis, pavadinta „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Tie patys pagrindiniai veikėjai, kurių priekyje žygiuoja genialioji hakerė Lisbeta Salander ir žurnalistas Mikaelis Bliumkvistas, užkuria naują intrigą. Tiesa, jos priešistorė aprašyta dar pirmojoje dalyje.

Tas reikalas su naujuoju Salander globėju, mėgstančiu sadistiškus sekso žaidimėlius, taip ir liko nebaigtas „Merginoje su drakono tatuiruote“. Prie asmeninių Salander vs.globėjas problemų pridedamas naujas žurnalo „Millennium“ tyrimas apie sekso vergijos tinklą Švedijoje. Galop abi šios temos susipina į vieną ir virsta triguba žmogžudyste, kurioje esantys pagrindiniai įkalčiai rodo į Salander.

---

Tiek to siužeto verta atskleisti, nes visgi – čia kriminalinis trileris. Keista, bet, mano kuklia nuomone, antroji dalis perspjovė pirmąją. Greičiausiai todėl, kad čia visas veiksmas sukasi apie Lisbetą Salander ir jos praeitį. Pirmojoje dalyje gavome menką dozę informacijos apie genialios ir keistos merginos praeitį, o čia jos nors vežimu vežk. Apie jos tėvą, kurį Lisbeta privalėjo nubausti. Apie motiną, kuri ilgus metus praleido neįgaliųjų pensionate, kol galop išėjo Anapilin. Apie Tą Baisųjį Dalyką, kuris įvyko paauglystėje ir po kurio sekė keli metai įkalinimo psichikos klinikoje. Ir net sužinome, kad Lisbeta turi seserį dvynę, kuri neabejotinai kažkada turėjo suvaidinti ne šalutinį vaidmenį vienoje iš dešimties knygų. Apie merginos pomėgius, seksualinius potyrius ir pokrypius.

Apskritai apie seksą šioje knygoje nesidrovima papilstyti kartais net daugiau, nei saikingai. Ne kartą pagavau save gromuliuojantį mintį, kad jei Larssono knygomis paauglės susižavės kaip vampyrų meilės pasakomis, tai netrukus pasaulyje akivaizdžiai padaugės biseksualių, tatuiruotų, auskaruotų panelių, kurios ne tik kompiuteriais šnipinės visus aplinkinius, bet ir nevengs fiziškai nubausti nepatikusius asmenis.

Taigi, turime dar vieną knygą, kurios veik visi veikėjai pasirinkę tokį gyvenimo stilių, kuris „greičiausiai ne prie širdies provincijos krikščionių namų šeimininkių sąjungai“. Tai knygose labiausiai veža: nestandartiniai veikėjai ir nenuobodūs tipažai kasdienybėje. Gi statistiškai pažaidus su knygos puslapiais pamatai, kad ta, viršelio anotacijoje minėta, situacija, kai randamas Lisbetos globėjo lavonas, pasiekiama tik įveikus tris šimtus knygos puslapių. O skaitai lengvai ir su pasimėgavimu nuo pagrindinės linijos nutolusius plepalus: kokius daiktus perka iš Ikea, kaip bando suvokti Ferma teoremą, kaip žurnalistai ruošia teminį numerį, kas su kuo, kaip ir kodėl miega, kaip Lisbeta treniravosi pas neišgalvotą personažą – boksininką Paolo Roberto ir t.t.

Beje, po knygų skaitymo žiūrint ekranizacijas supratau, kodėl jos taip vidutiniškai įvertintos. Nors trukmė viršija dvi valandas, visgi į jas nesutelpa daugybė aprašytų scenų, švediškos pavardės ir neišsamus perėjimas nuo vieno prie kito, neskaičiusiam kelia nesuvokimą „kas yra kas“ ir palieka padriko, nemotyvuotų veiksmų filmo įspūdį. Ir, tiesą sakant, abejoju, kad pačiam Fincheriui, kuriančiam holivudinę versiją pavyks geriau. Bet iki to dar pagyvensim ir palauksim trečiosios „Millennium“ dalies lietuviškai.