Imtis komiksų apžvalgos kvepia avantiūra. Turbūt daugumai, o, prisipažinsiu, ir man, šis žodis su gera kokybe nesiasocijuoja. Iškart atminty iškyla kažkokie skrajojantys superherojai, šliaužiojantys superblogiečiai ir moteriškės su superargumentais. Nors logiškai mąstant, aišku, jog šioje srityje, kaip ir kitose, turi būti - ir yra - originalių, įdomių kūrinių. Tačiau turbūt neveltui šiose dviejose knygose pieštieji pasakojimai vadinami būtent taip - pieštaisiais pasakojimais, tarsi norint ištraukti juos iš blogąja komiksų reikšme nuspalvinto "meinstrymo" įtakos zonos. Bet pabandžius juos skaityti, ir taip pamatysite, kuo jie skiriasi nuo "Ančiuko Donaldo". Tai europietiškos istorijos suaugusiems.

Beje, tarpusavyje jos irgi skiriasi. M.Manaros nupieštos pagal režisieriaus F.Felinio idėjų apmatus, nepastatytų filmų siužetus - spalvingos, nepriekaištingai dailios, erotiškos ir fantasmagoriškos. Pagrindinė jų - "Kelionė į Tulumą", kur pieštasis Felinis pasiunčia pieštąjį savo antrininką Marčelo Mastrojanį į Ameriką. Ten jis turi pastatyti filmą apie senąsias civilizacijas, - lyg apie actekus, lyg apie toltekus... Priverstinis režisierius ir pats nelabai supranta, ką su savo keista palydovų kompanija veikia tame užkampyje. Burtai, neįtikėtini sutapimai, poetiški persikūnijimai turėtų būti įdomūs ne vien K.Kastanedos gerbėjams. Naujų žinių vargu ar aptiksite, tačiau čia juk ir nėra enciklopedija. Tai - gražus mistiškas žaidimas. Šiek tiek skiriasi kitos čia pateiktos istorijos, tarkim, apie beviltišką Kazanovos kovą su jo filmo intarpuose reklamuojamomis sauskelnėmis. Jei norit, galit tai vadinti socialine kritika.

Visai kitokio stiliaus kitas "Devintojo meno lobyno" serijos leidinys "Barnis ir žydroji nata". Piešinys - sodrus, grubokas, nenusaldintas. "Burbulų" virš kalbančiųjų galvų išvis nepamatysite. Daug netiesioginės kalbos, ir netgi, sakyčiau, gerąja prasme "knygiško" stiliaus: "Iš pradžių jam teko labai tvardytis, - kiekvienas muzikantų suklydimas tiesiog draskė širdį. Dabar jis tyčia kiekviename kūrinyje vieną kitą kartą supainioja natas, o jie tada suokalbininkiškai su juo susižvalgo: jis čia jau savas. Per pertraukas, aplipę barą, jie laido ta tema juokelius, gerdami prastą konjaką. Su savo vienodais švarkais jie panašūs į būrį didelių krevečių". O štai istorija, nors ir ne mistiška, supainiota kur kas labiau. Knygą tenka perversti dar kartą, kad bent kiek paaiškėtų, kokią vietą laike užima koks skyrius, ir kuri gi Barnio mirtis seka po kurios. Nors vis tiek viskas pakankamai miglota. Juk istoriją mums "pasakoja" žmogus, apie jos herojų, pašėlusiai talentingą saksofonistą, tik girdėjęs iš kitų. Turbūt todėl ir kūrinys savotiškai "džiazuoja". Meilė, draugystė, išdavystė, muzika, narkotikai ir akinančiai balti, dievinami Barnio mokasinai, - visa tai niūriame, užuominų ir nutylėjimų pribarstytame fone.

Įdomu