Apie knygą: Milorad Pavič – Antrasis kūnas
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986395058
Puslapių skaičius: 222

Jei nebūčiau girdėjusi apie šį autorių, jei nebūčiau skaičiusi jo „Vidinės vėjo pusės“, šio romano neabejotinai būčiau priblokšta — nei daugiau, nei mažiau. Bet kadangi abi „jei“ sąlygos buvo išpildytos, labai daug iš šios knygos tikėjausi. Tiek ir gavau.

„Antrasis kūnas“ — romanas, po kurio pasirodymo kritikai, jei tikėsime knygos anotacija, rekomendavo M.Pavičių pristatyti Nobelio literatūros premijai. Parašiau ir suabejojau, ar iš tiesų tai taip svarbu. Bet aš nuoširdžiai nežinau, ką dar pasakyti apie šį daugiasluoksnį, sudėtingą, tirštą ir intensyvų, bet neabejotinai užkabinantį ir savo intelektualinėmis grimasomis ne varginantį, o stulbinantį ir kerintį kūrinį. Knygynuose jo tikriausiai niekas neparekomenduos įtraukti į vasaros skaitinių sąrašą. Bet kada dar gali įmerkti atvėsusias smegenis į tokį romaną, kur iš skaitytojo reikalaujama beatodairiško susitelkimo, žinių ir kartu — polėkio leistis į tokią neįprastą kelionę.

Kad nebūčiau apkaltinta poreikiu pasirodyti protinga, pripažįstu: iš karto pavyks (bent jau man pavyko) išlukštenti anaiptol ne viską. Visko gal ir niekada nepavyks, nors lukštenimų dar bus ne vienas. Bet tokia literatūrinė improvizacija mirties ir pomirtinio gyvenimo temomis gali būti perskaitoma net kaip smagus savotiškas detektyvas su fantasmagoriniais elementais. Tik jei  ne penktame, tai šimtas penkioliktame puslapyje vis tiek, tikiu, smigtelės toks ieškojimo ir prasmės klaustukas. Ir nepaleis net užvertus paskutinį knygos puslapį. Gera tema, pasirinkta gero rašytojo — kas gali būti geriau? Ir nors per pastarąjį dešimtmetį įvairių bandymų interpretuoti Bibliją ir Jėzaus istoriją pasipylė lyg iš gausybės rago, šią knygą, taip pat neaplenkusią minėtos tematikos, paskaityti labai rekomenduočiau.

Siužeto nesiryžau nupasakoti ne be reikalo. Kaip rašoma knygos viršelyje, „herojai — trys serbų rašytojai ir trys jų gyvenimo moterys. Rašytojo valia jie gyvena XVIII amžiaus Venecijoje bei Vengrijoje ir kartu XXI amžiaus Belgrade“. Ir negalėčiau ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad tų rašytojų yra tikrai trys. O dar labiau suabejočiau dėl tų moterų. Ne dėl to, kad skaičiau neatidžiai ar kad siužeto šuoliai privertė susipainioti. Geriausiai šią knygą, mano nuomone, apibūdintų palyginimas su egzotišku, kerinčiu, ir svetimu, ir kažkuo labai artimu miestu. Kai pirmą kartą trauki jo gatvėmis išsižiojęs ir vos spėjantis gėrėtis, stebėtis, gūžčioti pečiais. O vakare atsisėdi kokios neįmanomo keistumo kavinės prieblandoje ir pagalvoji, kad čia tai bent diena buvo. Nuo įspūdžių ištinusioje galvoje tiesiog jau nesusirikiuoja mintys, kiek ten iš tiesų tų minaretų matei — ar septynis, ar devynis.

Kol dar visai nesuėmė graudulys, dėkingumas ir nepradėjau dėkoti leidyklai, vertėjui, dailininkui ir spaustuvininkams, čia ir baigsiu.