13 p.

"Chazarų žodynas" - iš tų knygų, kurias labai sunku aprašyti. Vienu metu bandant kalbėti apie idėją, siužetą, struktūrą, stilių ir kūrinio daromą įspūdį, tuoj pat užstringi, nes norisi pasakyti per daug, negu gali išdėstyt. Todėl šįkart teks viską išskirstyti. (Skaityti galima nuo bet kur).

STRUKTŪRA. Formaliai tai trigubas žodynas ir jo priedai (apendiksai). Taip pat yra įvadas, kuriame paaiškinta žodyno atsiradimo istorija, galimi jo skaitymo būdai ir (neva) tikri faktai apie chazarų tautą. Pagrindinį kūrinio kūną sudaro Raudonoji, Žalioji ir Geltonoji knygos - jose atitinkamai pateikti krikščionių, musulmonų ir judėjų duomenys apie chazarus. Kaip paprastai žodynuose, raktiniai žodžiai išdėstyti abėcėlės tvarka: gali skaityti kūrinį kaip romaną, nuo pradžios iki galo, o gali pradėti nuo bet kurios vietos, ir, naudodamasis nuorodomis į kitus straipsnius, klaidžioti savo paties pasirenkamais takais, regzti savo istoriją.

ŽODYNO ISTORIJA. Mums pranešama, kad 1691 m. leidėjas Daubmanius išleido "Chazarų žodyną", kurio beveik visas tiražas buvo sunaikintas kaip eretiškas. Liko tik du egzemplioriai, vienas iš kurių užnuodytas - perskaitęs tam tikrą puslapių skaičių, žmogus mirdavo... Taigi, šis, M.Pavičiaus leidimas, yra XVII a. knygos rekonstrukcija. Ir anoje knygoje, kurios už teksto ribų, realybėje, niekad nebuvo, istorijos pagrindu yra įvykis, kuris neva vyko VIII ar IX a., - bet iš tiesų nevyko…

CHAZARŲ ISTORIJA. Prisipažįstu, pateiksiu iš kitur paimtus duomenis, nes tuo, ką rašo M.Pavičius, pavojinga patikėti: jo tekste (lyg ir) tikri faktai taip supinami su fantastiniais, kad nieko pradedi nebeskirti. Taigi, chazarai - tiurkų klajoklių gentys, VII a. įkūrusios kaganatą - junginį, valdomą kagano, ir išsidriekusį Juodosios jūros šiaurine pakrante, iki Volgos ir Dniepro, Dagestane bei Kryme. Jo sostine buvo Semenderas, vėliau Itilis. 735 m. arabai sutriuškino chazarų kariuomenę, ir valstybė tapo priklausoma nuo kalifato. Nepaisant to, tame pačiame amžiuje kaganas Obadija paskelbė valstybine religija judaizmą, - tam įtakos turėjo šiaurės Dagestane apsigyvenę Bizantijos žydai, atvertę dalį vietinių į savo tikėjimą. Tai patiko ne visiems, prasidėjo vidaus kovos. Paskutinį tašką padėjo krikščionys: rusų kunigaikštis Sviatoslavas X a. pabaigoje lengvai užėmė ir sunaikino chazarų kaganatą. Chazarai išsklido, jungėsi su kitomis tautomis, ir kaip atskiras etninis vienetas išnyko. Beje, Lietuvos karaimai skelbia, kad daug chazarų buvo atversta būtent į karaitizmą, - nors jis ne itin skiriasi nuo judaizmo (pripažįstamas grynai tik Senasis Testamentas, be jokių kitų šventų knygų ar aiškinimų), bet jau ir iš to matome, kad chazarų klausimas ir be M.Pavičiaus ganėtinai painus.

CHAZARŲ KLAUSIMAS. Pagal M.Pavičių, VIII ar IX a. chazarų valstybės kagano rūmuose vyko disputas tarp judaizmo, krikščionybės ir islamo misionierių. Kaganas, susapnavęs pranašišką sapną, norėjo jo išaiškinimo, ir nusprendė pasirinkti įtikinamiausiai išaiškinusio sapną religiją ir "įskiepyti" ją tautai¹. Čia svarbi herojė - princesė Atech, kurios žodis tampa lemiamu. Tiesa, Raudonoji, Geltonoji ir Žalioji knygos pateikia skirtingus jos pasirinkimo variantus, - ir šitas keliagubos istorijos principas eina per visą knygą: niekas nėra iki galo patvirtinta ir niekas - paneigta, ir skaitant apžvalgą į tai irgi reikia atsižvelgti; visų versijų čia pateikti neįmanoma.

DAUBMANIUSO LEIDIMAS. Praėjus keletui amžių nuo chazarų polemikos, atsiranda žmonių, kurie susidomi šiuo klausimu. Jie po trupinį renka informaciją apie seniai išmirusią tautą, kurios "atgarsiai" tebesiblaško po pasaulį: iš kalbančių papūgų eilių, senų rankraščių, tatuiruotos žmogaus odos, iš visokių įmanomų ir neįmanomų šaltinių. Tačiau sužinoti apie chazarus jie gali kiekvienas tik savo terpės, savo religinės priklausomybės ribose. Du iš jų mato vienas kitą sapne, sapnuoja viens kito gyvenimą, ir nusprendžia, kad tik susitikę galės išsivaduoti iš šitos kančios; trečiasis bando pagauti juos abu. Atsiranda žmogus su nepaprastai tikslia atmintimi, kuris įsidėmi visų jų užrašus ir padiktuoja Daubmaniusui.

SAPNŲ GAUDYTOJAI. Jų globėja laikoma princesė Atech. Tai žmonės, neturintys savo sapnų, bet mokantys landžioti po svetimus, eiti jais kaip medžioklinis šuo - pėdsakais². Beje, kiekvieno sapno dugne guli Dievas - bet ne visi moka iki jo nunerti. Sapnų gaudytojai rašo taip vadinamus chazarų žodynus, renka duomenis, iš kurių turėtų būti sulipdytas visų žmonių protėvis Adomas Ruchanis. Nes žmonių sapnai kilę iš Adomo mąstymo, ir per juos galima priartėti prie šios milžiniškos esybės, kuri kadaise atsiliko nuo "savęs ankstesnio" padėties, ir dabar nuolat bando pakilti³. Jei Adomas kyla link Dievo (o tą sužinoti labai sunku), gerai, bet jei tolsta - didžiulis pavojus gresia sapnų gaudytojams. Beje, sapnavimas labai glaudžiai surištas su druska. Chazarai skyrė 7 druskos rūšis, sūriomis ašaromis jie meldėsi, o druską praradęs žmogus netekdavo ir savo sapnų.

LAIKAS4. M.Pavičius iš laiko veja virveles. Abiejuose jų galuose - po kilpą. Ir tokiais arkanais gaudo herojus bei skaitytoją. Atsispirt neįmanoma, apibrėžti sunku; nebent pasinaudojus dar viena metafora: tai žaidimas šachmatais daugiamatėj erdvėj, kur figūros keičiasi, pakliūdamos į kitą laiko zoną. Aišku, skaitytojas irgi įtrauktas. Jis - vienas iš žaidimo taisyklių interpretatorių, bet kartu ir figūra. Laikas knygoje taip pat siejamas su sapnais ir kalba.

STILIUS. Knygoje pateiktais duomenimis, 1992-93 m. JAV elektroniniuose tekstuose M.Pavičius buvo labiausiai cituojamas iš dabartinių Europos rašytojų. Nuo savęs galiu pasakyti, kad tiesiog klaikiai knieti paimti pieštuką ir pasibraukti patinkančias citatas. Jausmas toks, lyg sijojant paprasčiausią smėlį, aptiktum jame nei daugiau, nei mažiau, kaip perlus ir kitokius brangius, žaižaruojančius daikčiukus. Pvz.: "Kažkas artinosi iš nematomų šešėlių, nešdamas žvakę; atrodė, kad ant staktos vyrių buvo tiek juodų durų, kiek puslapių knygoje, įėjusysis juos pervertė taip greitai, kad net žvakė suvirpėjo, ir įžengė į kambarį." (278 p.)

ĮSPŪDIS. Retai būna, kad perskaičius knygą imčiaus gailėtis, jog neužtikau jos kur kas anksčiau. Labai retai. Dar rečiau perskaičius baiminuos, kad knyga gali imti daryti man didesnę įtaką, negu man pačiai norėtųsi. Čia kaip tik tas atvejis. Kaip nusakyt tą mistinę aurą, nežinau - va matėte, koks kratinys vietoj apžvalgos radosi. Beje, susidomėjus "Chazarų žodynu", internete prisiskaičiau tiek pagyrų iš intelektualų pusės jo autoriui, kad dar ir susigėdau, nes tik atsitiktinai (ačiū tam atsitiktinumui) jį aptikau. Ir ketinu skaityti šią knygą dar ne kartą.

AUTORIUS. Miloradas Pavičius gimė 1929 m. Belgrade. Profesorius ir akademikas, XVII-XIX a. serbų literatūros istorikas, serbų baroko ir poezijos žinovas; kaip sako pats apie save - "neturiu biografijos, tik bibliografiją…" Parašė romanus "Kepurė iš žuvies žvynų", "Arbata tapytas peizažas", "Vidinė vėjo pusė" ir kt., taip pat esė, poezijos, straipsnių. Pripažinimą autoriui pelnęs "Chazarų žodynas" pirmą kartą išleistas 1984 m.

KAŽKAS DAR LIKO. Oi, daug kas, tiesą sakant. Veikėjai, jų ypatybės, jų ryšiai, laiškai, demonai, keistasis vaisius Ku, vėžlių kiautai ir golemo lipdymas, ikonų tapyba ir skraidančios žuvys… Bet svarbiausia, ką norėjau pridurti - kad egzistuoja du knygos variantai, moteriškas ir vyriškas. Jie skiriasi labai nedaug, ir tuo siūloma įsitikinti patiems - knygoje duotas receptas, kur nueiti su savo egzempliorium po pažastim ir kaip susitikti su priešingos lyties asmeniu, turinčiu kitą versiją. Ir tada, atseit, suprasit, kad iš tiesų knyga visai nesvarbi. Dar ko!

¹ "Tą dieną, kai jis priėmė šį sprendimą, visi plaukai ant jo galvos numirė, ir jis suprato, ką tai reiškia, bet sprendimo pakeisti nebegalėjo." (12 p.)

² "Jie mokėjo skaityti svetimus sapnus, gyventi juose kaip savo namuose, ir, lėkdami per juos, pagauti tą grobį, kuris jiems užsakytas pagauti, - žmogų, daiktą ar gyvūną." (81 p.)

³ "Šis angeliškas Adomas, arba Proadomis, buvęs vyru ir moterim tuo pat metu, tas trečiasis angelas, kuris tapo dešimtuoju, amžinai bando pasiekti save patį, ir kartais jam tai pasiseka, bet jis nuolat krenta žemyn, ir po šiai dienai tebeklaidžioja tarp dešimtos ir antros protingumo pakopų." ( 174 p.)

4"Laikas - ta amžinybės dalis, kuri vėluoja." (173 p.)

Iškasti lobiai...