Kitas, paklausus, kaip surasti pirtį, papasakoja, kokioje pirtyje maudydavosi vaikystėje, Padejuoja, kad dabar žmonės maudosi tik voniose, išdėsto, kokių vonių jis matė vakar parduotuvėje, pasiskundžia, kad į parduotuvę labai sunku nuvažiuoti, paaiškina, kad dėl to, jog žmonės tuščiai važinėja, brangsta benzinas, iškloja, kad benzinas gaminamas iš naftos, o dėl naftos žmonės kariauja, prisimena savo vaikystės draugą, kuris kare žuvo. Po valandos ir trisdešimt dviejų minučių aiškinimo jis galų gale pasako, jog apie pirtį nieko nežino, ir nueina savais keliais.” (psl. 46)

Dailininkai dažnai mėgsta save nutapyti kur nors minioje, taip įsiamžindami. Gendrutis Morkūnas turbūt nutarė pasekti jų pavyzdžiu ir įamžino savo knygoje save (žr. citatą). Iš tiesų čia puikiai pavaizduotas jo stilius: pradėjus apie vieną, tęsti apie antrą, trečią, ketvirtą, verti visokius “gyvenimiškus pastebėjimus”, mintis, palyginimus ant begalinio siūlo, kol apsukus ratą pagaliau grįžtama prie siužeto ir pasakoma apie veiksmą keletas sakinių. O tada vėl – daugiau kvapo į plaučius – ir į pievas, į pievas. Iš tiesų vos ne iki šimtojo puslapio tai buvo taisyklė. Skaitėte gerą vaikišką knygą, kur veiksmas buksuoja kiekvienoje pastraipoje?.. Aš – ne. Nes šios nepriskirčiau nei prie gerų, nei prie skirtų vaikams knygų. Kita vertus, nežinau, ar daug naujo gali ji pasakyti ir suaugusiam. Beje, tai tik mano subjektyvi (bet ne apriorinė, o susidariusi įveikus knygą) nuomonė.

Knygos herojus – “geras berniukas” Bernardas.

Knygos Herojus – Katšunis, kuris panašus į katę ir į šunį, o jo kailiuku gali bėgoti įvairiaspalvės bangos. Jis žino daugiau už jus ir ateina kai man nors labai labai negera. (Deja, negaliu nepabambėti dėl jau išeksploatuoto pavadinimo vartojimo, nors autorius sakosi nieko apie animacinį personažą nežinojęs.)

Knygos esmė – berniukas ne toks vaikiškas, kaip kiti vaikai, bet ir nesuaugęs; jis nesijaučia laimingas. Netikėtai pasibeldęs į duris Katšunis padeda jam pamatyti pasaulį ir atrasti save.

Aprašomas pasaulis – nesuprasi koks. Pabandysiu suformuluoti pretenziją, kuri kilo skaitant. Tarkim, “Mažajame Prince” vaizduojamas labai įprastas pasaulis, bet jame veikiantis atvykėlis iš savo planetėlės ar kalbanti gyvatė nestebina. “Vasara su Katšuniu” iš pradžių patikina, kad kalbėsime apie paprastą, banalią Žemę, kur, žinoma, kartais vyksta stebuklai. Stebuklai – tegu!Kuo daugiau, tuo įdomiau! Bet tą koliziją, kai staiga pareiškiama, kad nėra kažko, kas tikrai yra, sunkiai pavyksta suvirškinti. Pateiksiu pavyzdį. Autorius – pasakotojas – porina apie muilo burbulus. Aš nieko prieš, kad juos galima sudžiovinti ir nešiotis lagamine. Tikrai. Bet kai ilgai įtikinėjama, jog žmonės niekada neleidžia muilo burbulų gatvėse , dantimis noris griežti.

Knygos stilius – jau turbūt supratote.

Knygos problema – kam tie redaktoriai?

Deja, aprašant knygą tenka išreikšti griežtą nuomonę, nors nugręžus visą tą plepalų vandenį, iš 200 psl. atseit romano išeitų keletas esė–apsakymų smalsiems suaugusiems, mėgstantiems nekasdienišką požiūrį į kasdieniškas situacijas ir pabarstytus pastebėjimus (“Niekas taip nenulaupo nuo sienų dažų kaip nekantrūs žmonių žvilgsniai.” (psl. 77)) , su koncentruotu veiksmu ir koncentruota morale. Taip taip, geriau koncentruota moralė, negu moralai, kaišiojami kas antram puslapyje – ir, kas blogiausia, ne pademonstruojant siužetu, kad, pvz., vaikus mušti negerai, o pamokslavimu per kelis lapus, kodėl suaugusieji juos muša, kaip tai negarbinga ir kad blogų vaikų apskritai nebūna (cha cha). Bet yra kaip yra.

Laimė, nuo pusės knygos vyksmas įsivažiuoja, ir nors neįtraukia, bet jau nebesinori šveisti knygos į kampą, jei iki puslapio pabaigos ir toliau nieko neįvyks. Taigi, Bernardas su Katšuniu vaikšto po miestą ir atradinėja: paprastai kokį nors vienišą ar nelaimingą žmogų, o gal net namą, kuriam reikia tik trupučio pagalbos, ir viskas susitvarkys. Matyt, tai tokia inovacija vaikiškoje literatūroje, kad knyga sulaukė nemažai liaupsių. Nors aš vaikams nerekomenduočiau jos skaityti (manau, yra šimtai geresnių ir įdomesnių knygų), bet, be abejo, yra ir visai priešingų nuomonių, kad ir čia, o jei esate kantrūs ir linkę į filosofavimą (ne filosofiją) – pabandykite perskaityti ir susidaryti savąją.

Nuobodulys su Katšuniu