Ne baltasis, ne raudonasis
Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2008-03-25
Apie knygą: Ilgą laiką nesiryžau į rankas imti šio Michailo Bulgakovo kūrinio. Man teko gauti dar nemenką dozę propagandos apie blogiukus „baltuosius“ ir geriukus „raudonuosius“.
Tad visiškai nenorėjo skaityti, kaip, spėjau, puikus rašytojas turės brautis pro cenzūrą, pasakodamas vėl apie geruosius „raudonuosius“ ir blogus „baltuosius“. Bet, kadangi praėjusią vasarą atradau naują skaitymo būdą – garso knygas, iškratęs interneto lobynus vis dėlto išsirinkau „Baltąją gvardiją“ ir nusprendžiau: tebūnie, pamėginsiu.
Mėginimo rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius ir atsargumus – nors per beveik metus teko perskaityti ar perversti nemažai knygų, „Baltąją gvardiją“ atsimenu kaip vieną iš pačių ryškiausių, geriausių ir įdomiausių. Žinoma, galima sakyti, kad tai – girdimosios atminties pokštai, ir vis dėlto...
„Baltoji gvardija“ pasakoja apie neramų ir baisų laikotarpį, kuris Rusijoje prasideda po 1917 m. Spalio perversmo. Valdžią užgrobus V. Lenino vadovaujamiems bolševikams, buvusioje Rusijos imperijoje – visiška suirutė. Dalis teritorijų vis dar okupuota vokiečių, kitur – jau bolševikai, trečiur – galvas kelia nacionalinės ir nacionalistinės jėgos. Romano veiksmas vyksta 1918 m. Kijeve. Ukraina, dideliai buvusių „imperininkų“ ironijai, pasiskelbia nepriklausoma (nors vis dar okupuota vokiečių). Atsiranda ir kitos „nežinomos“ šalys: Lenkija, Latvija. Apie „imperininkų“ nustebimą, nepasitenkinimą puikiai byloja šis dialogas:
„Aš ir klausiu – o kaip ukrainietiškai katė? Jis atsako – „kit“. O tada klausiu – o kaip ukrainietiškai „kit“ (rus. banginis). O jis varto akis ir nežino, ką atsakyti...
Nikolka trūkčiojančiai užsikvatojo ir tarė:
- Jie negali turėti žodžio „kit“, juk Ukrainoje banginių nėra, o Rusijoje visko daug. Baltojoje jūroje yra banginių!“
Tačiau kol kas Kijevas bijo ne bolševikų, labiausiai bijo ukrainiečių nacionalisto Simono Petliūros, kuris, kaip skelbia gandai, surinko daugiatūkstantinę armiją. Kanonada jau mieste girdisi, bet vokiečiai tikriausiai apgins? Deja, vokiečiai netikėtai pasitraukia. Bandoma formuoti miesto savigyna – iš junkerių, nuo bolševikų bėgančių karininkų, tačiau paaiškėja, kad didingosios Rusijos Imperijos kariuomenės karininkai bevelija taip pat pasprukti, palikdami miestą Petliūros valiai.
Dramatiškų įvykių verpete atsiduria ir Turbinų šeima: daktaras Aleksejus Turbinas, jo sesuo – Jelena ir jaunasis brolis Nikolajus. Auklėti carinės imperijos dvasia, žodžiais „garbė“ ir „tėvynė“, jie staiga pamato, kad tai – tik žodžiai, kurie ne visiems svarbūs tiek, kiek norėtųsi. Ir visa jėga patiria kinų prakeiksmą: „kad tu gimtum permainų laiku“!
Nepaprastai galingas istorinis romanas. Toks idelaus variantas, kuriame pirmas planas neatiduodamas tik istoriniams įvykiams, o istoriniai įvykiai, jų tragedija ir komiškumas sušvinta per žmones. Tiesiog pritrenkia, kiek dėmesio rašytojas skiria veikėjams ir jų charakteriams, ir kokie tie charakteriai ryškūs, išplėtoti, apgalvoti. Ir ne tik pagrindiniai, bet ir šalutiniai – pavyzdžiui, poručikas Myšlaevskis, kapitonas Naj-Tursas arba inžinierius pravarde „Vasilisa“. Romane aibė vietų, kurias norisi cituoti – pavyzdžiui, garsioji apie šviestuvo gaubtą:
“Tada kambaryje tampa šlykštu, kaip ir bet kuriame kambaryje, kur chaosas, ruoša, ir, dar blogiau – kai nuplėštas šviestuvo gaubtas. Niekada. Niekada nenuplėškite šviestuvo gaubto! Gaubtas šventas. Niekada nebėkite žiurkės žingsneliais į nežinomybę nuo pavojaus. Prie gaubto snauskite, skaitykite, tegul siaučia pūga, - laukite, kol pas jus ateis!“
Arba – apie baimę ir neapykantą:
„Bolševikų nekentė. Bet ne tiesiogine neapykanta, kai nekenčiantis nori eiti mušti ir žudyti, o neapykanta bailia, šnypščiančia iš už kampo, tamsos. Nekentė naktį, užmigdami su pavojaus nuojauta, nekentė dieną restoranuose, skaitydami laikraščius... Nekentė visi – pirkliai, bankininkai, advokatai, aktoriai, namų savininkai, kokotės, valstybės tarybos nariai, inžinieriai, medikai ir rašytojai“.
Nors, kaip sakiau, romane nepaprastai ryškūs veikėjai, tačiau ir epinė pasakojimo dalis niekuo nenusileidžia. Negandų talžomas Kijevas, jo gyventojai, kasdienės problemos, naujų „šeimininkų“ sutiktuvės, rusų imperializmo ir ukrainiečių nacionalizmo susidūrimas... Rašytojas dažnai nuklysta nuo tiesioginės pasakojimo linijos, leisdamasis į įvairius istorinius, politinius, socialinius apibendrinimus (tuo knyga aiškiai siejasi su L. Tolstojaus epu „Karas ir taika“). Žinoma, komunistams nesunku buvo teigti, kad M. Bulgakovas be gailesčio tyčiojasi iš Kijevan nuo bolševikų subėgusių „imperinių atmatų“: bailių karininkų ir sifilitikų „buržuazinių menininkų“. Bet pačių bolševikų čia tiesiog nėra. Jie – kaip Damoklo kardas, kabantis, gręsiantis, tačiau iliuzinis ir nesugebantis suvienyti sutrikusios imperijos.
Įdomiausia tai, kad romane apie pačią Baltąją gvardiją kaip karinę organizaciją nėra beveik nei žodžio. Ar tai turėjo būti alegorija, ar užuomina, kad tokio dalyko nebuvo iš viso, kaip ir pritrenkiantis monologas, kad „Mitas. Petliūra – mitas. Jo nebuvo iš viso. Tai mitas, toks pat žavingas, kaip mitas apie niekada neegzistavusį Napoleoną, tik ne tok gražus... Tai – labai paprasta. Tereikia sumaišties, o žmonės – atsiras.“
Tad – galingas, epinis, ir tuo pačiu jautriai žmogiškas, istorinis poetinis pasakojimas apie permainų laikus, gyvenimą, meilę ir mirtį. Ir nors knyga baigiasi Petliūros pasitraukimu iš miesto, aišku, jog kitas šeimininkas jau bus bolševikai. Koks Turbinų šeimos likimas – taip pat beveik aišku. Galbūt dėl to M. Bulgakovas iš pradžių lyg ir galvojęs apie romaną kaip pirmą trilogijos dalį, toliau istorijos nebeplėtojo. Nes baisūs buvo ne tik 1918 metai po Kristaus gimimo ir antrosios revoliucijos – būsimo kraujo upė dar tik rinkosi ištakas.