Kaip aš noriu palapinėj prigulti nuvargęs

Ir pailsėti nors vieną naktį.

Kojos, veskite mane į palapinę,

Kur mane aplankys geroji Sapnų Dvasia Nanabunas.

Tu praskleisk, mano mielas broli, kailius

Ir pakviesk mane į savo palapinę.

Iš visų kada nors skaitytų „indėniškų“ knygų ši turbūt pati geriausia. Tiesa, tie, kurie prisiskaitė „tikrų indėniškų knygų“ ir todėl įsivaizduoja, esą indėnai tiek ir teveikia, kad laksto klykaudami ir skalpuoja kas tik po ranka papuola, tikriausiai nusivils. Jokių skalpavimų čia nėr.

Knygą parašė metisas Sat-Okas (Ilgoji Plunksna), ševanezų genties vado Aukštojo Erelio ir lenkės tremtinės Stanislavos Suplatovič (Baltojo Debesėlio, kaip ją vadino indėnai) jauniausias sūnus. Tuomet, kai jis gyveno su savo gentimi, ševanezai dar buvo laisvi. 1936 metais motina išsivežė jį į Lenkiją. Kaip tik susiruošus sugrįžti prasidėjo II Pasaulinis karas... Sat-Okas, kaip ir kiti „negrynos“ rasės atstovai, turėjo patekti į Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą, bet indėnų vado sūnus sugebėjo pasprukti. Grįžti į gimtinę nepavyko. Jis liko gyventi Lenkijoje ir tapo rašytoju.

„Druskingųjų uolų slėnis“ – tai vaikystės prisiminimai. Ne, tik jau ne „memuarai“! Jokiuose memuaruose nerasite tokio skaidrumo ir grožio. Knyga patraukia taip, kaip ne kiekvienas „grožinis“ kūrinys gali patraukti. Čia aprašomas indėnų vaiko, iš pradžių mažylio bevardžio Učio (vardą reikia pelnyti!), paskui jau paauglio Ilgosios Plunksnos gyvenimas bei nuotykiai.

Sulaukęs penktojo gimtadienio Utis (taip vadinami visi mažyliai, kurie dar neįrodė, kad yra verti vardo) turi palikti mamą ir iškeliauti į Jaunųjų Vilkų stovyklą, kur mokysis gyventi, medžioti, kautis ir suprasti, kas gerai, o kas blogai. Mažasis Utis ir džiaugiasi, ir bijo. Pakeliui į stovyklą jį pasiveja vilkšunis Tauha. Utis labai apsidžiaugia. Jis dar nežino, kad praėjus keletui metų kaip tik bandydamas išgelbėti savo draugą šunį pelnys vardą...

Kai Ilgoji Plunksna paliko gimtinę, jo gentis dar buvo laisva. Knyga baigiasi džiaugsmingai, nors Mirties Giesmė joje ir giedama ne vieną kartą.

Juodvarniai, varnai, atskriskit

Ir atkaskit mano kūną.

Man akis naktis užtemdė,

Juodvarniai, atskriskit...

Aišku, vėliau Sat-Okas sužinojo, kad paskutinė laisvoji gentis irgi jau rezervate... Bet juk gera knyga privalo baigtis gerai! Todėl ji ir baigiasi tuomet, kuomet turi baigtis.

Ir dar čia rasite ištraukų iš indėnų giesmių bei dainų. Kiekvienas skyrius prasideda giesmės arba dainos eilutėmis. Nežinau kaip „tikriems“ poetams, bet man tai patinka...

Juodas dangus palietė medžių viršūnes.

Kin-ona-tao! Kariai! Susirinkite! Metas!

Perpasakoti siužeto neverta. Knygą turėtumėte perskaityti patys, juoba kad vertimas tikrai geras. Nors tiražas aniems laikams nedidelis (tik 15000 egzempliorių), manau, kad paieškojus antikvariniuose knygynuose arba ant bukinistų stalelių dar įmanoma aptikti „Druskingųjų uolų slėnį“. Ko nuoširdžiai linkiu! Jei aptiksite – nusipirkite, nepasigailėsite!