Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2008-02-20
Retai, labai retai ryžtuosi prasižioti apie poeziją. Ne dėl to, kad jos nemėgčiau, o dėl to, kad sunku apie ją kalbėti ir pristatinėti. Štai ir šįsyk – Liudviko Jakimavičiaus „ELIO“ – eilėraščių apysaka. Puiki knyga! Bet kaip apie ją taip pat puikiai pasakyti?
Pamėginsiu. Pagauna ir nusineša nuo pirmo puslapio – stiliumi, kalba, vaizdais, nors geriau pagalvojus ir pradėjus „gilintis“ – taigi čia visiška mišrainė, atsiprašau, eklektika.
Čia ir toks lietuvio sielai artimas prarastasis rojus – kaimas, ir iš sovietinių komunalkių neišsivadavęs miestas. Nelaiminga meilė, kuriai prisipažinti tesugebi ant išvietės sienų, ir trumpos, buitiškos meilės lyrikos eilutės, kaip šios:
„Mylėjau savo moterį
Laukdavau vakarais
Kol sugrįždavo
Virdavome ryžius
Sėdėdavom tylėdami
Laukdavom kol išvirs“.
Paprasta? Netgi labai. Bet jaudina ir žavi. Atrodo, taip galėtų parašyti bet kas, tik kažkodėl neparašo. Nes tai - tikra ir išjausta, o ne koks nors „septintas orgazmas“ ((c) Mantas Areima).
Žinote, kas keisčiausia? Ogi tai, kad šią knygą išgyrė žodžio chuliganai iš „Šiaurės Atėnų“ – C&P. Negaliu suvokti – kodėl? Nejaugi užteko tų kelių autoriaus eilučių apie ištvirkavimą arba gerokai daugiau eilučių apie gėrimą? Pvz.,
„Prie alaus užstalėje netinka rafinuotos, intelektualios moterys, gurkšnojančios mažais gurkšneliais kavą su bezė pyragaičiais. Netinka jų subtilios užuominos pasislinkti, nes jos yra kiauliškos – nes jos nesupranta, ką reiškia sukiaulėjęs vyras geriantis alų“, kad įtiktų?
Ar tiesiog ir C&P kaukė kartais nukrenta ir visi šūksniai „ugnis į buržuazinio meno barikadas!“ telieka dar vienu tuščiu taurelės lozungu?
Nedaugžodžiausiu - nors knyga teatneša tik pusvalandį džiaugsmo (plona...), bet ją galima skaityti ne vieną kartą - ir vis kitaip. Ir pasirankioti citatų galima. Ir pamąstyti apie ją galima. Ir netgi teigčiau, kad šioje „eilėraščių apysakoje“ sudėta gerokai daugiau už kai kuriuos storiausius romanus.