"- Pone [įsirašykite savo vardą], ar žinote savo kepenų skonį? Nes misteris Vandemaras pažadėjo jas išpjauti ir sukišti į tamstos burną, dar prieš perpjaudamas jūsų nelaimingą gerklę…"

Aišku, kiekvienas savisaugos instinkto nepraradęs žmogus apie tokį pokalbį praneštų policijai ir pasistengtų kuo greičiau pasislėpti. Tą norėjo padaryti ir Ričardas Mayhew, tačiau… "Pavojaus telefono" operatorė nenorėjo su juo kalbėtis, taksi gatvėje - sustoti, o visi kiti, net ir užkalbinti, kažkodėl jo nesugebėdavo pastebėti ar prisiminti. Negana to, darbe jis pasirodė nebedirbąs, į nuomojamą butą atsitrenkė šeimininkas su naujais nuomininkais, o sužadėtinė pasiuntė velniop…

Ir visa ši netikėtumų serija prasidėjo nuo tos akimirkos, kai Ričardas išdrįso pagelbėti sužeistai merginai, nukritusiai jam po kojų. Žinoma, malonu, kai merginos krenta po kojų, bet šioji buvo nejuokais sužeista ir dar atsiradusi labai netinkamu laiku - beskubant į vakarienę su misteriu Stocktonu, Ričardo sužadėtinės bosu… Ką daryti? Atrodo, dabar laukia vienas kelias - susirasti priglaustą keistą merginą ir pamėginti atgauti ramų buvusį gyvenimą. Taigi, laukia kelias į Londoną apačioje, paslaptingą, pavojingą pasaulį, į kurį žmonės kai kada įkrinta pro tikrovės plyšius…

Knygos nugarėlėje "Neverwhere" išvadinta "Modernia "Alisa stebuklų šalyje"". Neapsigaukite, tai - tik reklaminis triukas. N. Gaimanas tikrai nepateiks jokių sudėtingų šaradų, siurrealizmo ar absurdeskų, prie kurių suks galvas ištisos ateinančios kartos. Jis tiesiog pasiūlys gerą, meistriškai parašytą, vaizdingą ir truputį šiurpų fantasy beveik detektyvą apie "paralelinį" Londoną ir jo gyventojus.

Taigi, nieko sudėtingo, gilių filosofinių parabolių, paslaptingų klodų - tiesiog gausiai putojantis fantazijos kokteilis, žaismas žodžiais ir pavadinimais. Ir kokie veikėjai! Bjaurūs iki neįmanomumo, pabrėžtinai nesveikos psichikos, šiurpūs žudikai Mr. Croup ir Mr. Vandemar, realistiškai nepakenčiama sužadėtinė Džesika, paslaptingasis markizas de Karabasas, Kalbantys su žiurkėmis, Tamsieji vienuoliai, Medžiotoja, svajojanti apie Londono žvėrį, Lamijos, gražusis Angelas Islingtonas, paukščių savininkas Old Bayley's, gyvenamąja vieta primenantis J. Jarmuscho šunį-vaiduoklį… Visur pavojus, išdavystė, kraujas, baisybės! Viskas nupiešiama taip, kad ilgam, labai ilgam įsminga į atmintį ir dar sapnuojasi - ne naktį ir ne dvi. Turbūt ne veltui N. Gaimanas pirmiausia plunksną miklino su grafinėmis novelėmis "Sandman"…

Ir iš viso, "sufantazinti" realybę, o ne ištisai sugalvoti naujus pasaulius - turėtų būti sunkiau, nes negali dirbti su tabula rasa pasauliu, reikia ieškoti magijos paprastai pilkoje kasdienybėje, kiekviename žodyje, paslaptingose vietose. Tad fantastišku tampa įspėjimas "Atsargiai, kraštas!", tai, kas dedasi tamsiuose, tuščiuose metro vagonuose, o ką jau bekalbėti apie požemius, milžiniškas Londono kloakas ir Piemenų mišką...

Vos perskaičius buvo vos vienas priekaištas - kodėl visas siužetas toks taisyklingas? Kodėl siužeto posūkiai visą laiką "savo vietoje", kodėl veikėjai pakankamai vienpusiški, kodėl netikėtumai atrodo tarsi mechaniški? Kitaip tariant - kodėl įspūdis, kad viskas parašyta tarsi pagal vadovėlį? Vėliau išsiaiškinau, kad "Neverwhere" pirmiausia buvo BBC serialas, kuriam scenarijų rašė N. Gaimanas, vėliau jį pavertė romanu. Tad šį "netobulumą" nurašykite serialo specifikai. Beje, savo puslapyje autorius pažadėjo parašyti ir antrąjį šio "pasaulio" romaną, kuris tikriausiai vadinsis "Septynios seserys". Lauksim!

P.S. Kai kam "Neverwhere" iš karto asocijavosi su S. Lukjanenko "Sargybų" trilogija. Ir iš tiesų, abi knygas būtų galima priskirti prie požanrio "šiuolaikinė fantasy", tačiau, mano manymu, britas kolegą rusą paliko toli toli, taip toli, kaip toli yra post-pre-totalitarinė Maskva nuo postmoderniai tradicinio Londono.

Atsargiai, kraštas!