Anglijoje gyvenanti lietuvė draugė, pripratusi prie didmiesčio kultūros ir apskritai kultūros, viešėjo Airijos provincijoje ir grįžusi baisėjosi: „ėjau gatve, eidama nekalbėjau nei angliškai nei lietuviškai, ir iš nepažįstamų merginų sulaukiau „komplimento“: „ko čia žiūri, žertva“. Toks nutikimas skambėtų egzotiškai iki perskaitant „Airija: tolima artima sala“. Perskaičius – net nematau kuo stebėtis (baisėtis) – norma, ir tiek. Parekomenduosiu draugei knygą.
 
Jaunas pažįstamas vaikinukas, prieš dvejus metus išvažiavęs į Airiją porai mėnesių (dar negrįžo), jau po kelių savaičių entuziastingai (iš tiesų tai beveik pagautas euforijos) pasakojo, kokia tai nuostabi šalis – už vienos dienos uždarbį gali nusipirkti naujus „Nike“ „kedus“! Šypsojomės – štai koks tas neapsiplunksnavusio jaunuolio gerovės matas – „Nike“ sportiniai bateliai. Vai vai vai, kur žiūri tėvai, mokykla ir t.t.. Ir kai knygoje „Airija: tolima artima sala“ perskaičiau „Moterys per dieną čia užsidirba firminiams „Nike“ sportbačiams, gamintojo parduotuvėje Kilarnyje vidutiniškai kainuojantiems penkiasdešimt eurų <...>“, supratau, kad čia rimta. Paprastas, aiškus, visiems suprantamas mato vienetas. Tai jums ne koks mistinis mėsainio indeksas. Tai – „kedai“, firminiai, „Nike“.
 
Įvairūs šaltiniai skelbia, kad Airijoje gyvena ir dirba per du šimtus tūkstančių lietuvių – tad tokių ir panašių istorijų turbūt tekę girdėti ne vienam, o ir pažįstamų, giminių ir draugų „ten“ turime kiekvienas. Bet vis dėlto – kai kurie knygoje aprašyti emigrantų gyvenimo aspektai tebestebina. Gal seniai buvau mažuose Lietuvos miesteliuose – gal ten „paatostogavusi“ keletą savaičių išgirsčiau analogiškas istorijas? Gal pakaktų ir pavaikščioti „statistinio miestiečio lietuvio“ ta pačia blogiausia prasme maršrutais, ir narkotikai, tuščios apkalbos ir gyvenimas šia diena, laikant visus aplinkinius kvaileliais – pasirodytų įprastas? Knygos autorė – buvusi profesionali žurnalistė, dviejų Lietuvoje likusių vaikų mama, pastaruosius kelerius metus dirbo Airijoje įvairius– valytojos, namų tvarkytojos, sumuštinių gamintojos, administratorės ir kitus darbus, ir savo „nuotykius“ aprašė knygoje. Knygos turinys aiškios formos neturi, ir peržvelgęs turinį negali suprasti, apie ką bus rašoma – tai tiesiog chronologine tvarka užfiksuoti ir su istoriniais lyriniais nukrypimais aprašyti svarbesni autorės gyvenimo Airijoje epizodai. Skelbiama, kad visos istorijos – tikros ir neišgalvotos, tik vardai pakeisti – bet kam tai rūpi. Visgi iki galo taip ir neaišku – ar tai autorės dienoraštis? Ar tai ironiškas dažnai į muilo operą panašios emigrantų kasdienybės fiksavimas? Tebūnie, tai irgi tam tikras stilius. Tik kam tada tie periodiškai išsakomi priekaištai Lietuvos valdžiai, darbdaviams ir visiems žmonėms ir pavirkavimas apie tai, kaip niekas neįsivaizduoja, kaip Airijoje  sunku ir kiek kainuoja tie namo siunčiami eurai? Skaitant ir taip aišku, kad ne pyragai tas eilinių emigrantų gyvenimas. O didaktiniai pasvarstymai tarsi verčia pasijusti kaltu.
 
E. Davainė sako, kad jos knyga skirta emigravusiems į Airiją ir besiruošiantiems emigruoti. Taip greičiausiai ir yra. Nes perskaičiuos knygą nesijaučiu nei praturtėjus dvasiškai, nei kažką naujo sužinojusi apie Airiją. Ir apskritai jau nebepamenu, apie ką ta knyga, kokia pagrindinė jos skleidžiama žinia. Autorė lyg ir bando užčiuopti emigrantų vienišumo ir namų ilgesio gaidas, tačiau jos padrikos ir labai greitai pranyksta finansiniame fone. Toks ir liko įspūdis – padrikas. Ir dar galvoju, kad labai nesąžininga buvo knygyne E. Davainės „Airija: tolima artima sala“ padėti šalia A. Užkalnio Anglijos, nes pirmajai iki pastarosios dar kokie septyni šviesmečiai.
 
Atkreipėte dėmesį – kaip kadaise kulinarinių knygų, lietuviškų „žvaigždžių“ biografijų, taip ir emigrantų, arba tiesiog užsienyje gyvenančių lietuvių parašytų knygų apie gyvenimą svetur ima daugėti. Laukime tęsinio.