Apie knygą: Romualdas Granauskas – RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9986394600
Puslapių skaičius: 277

Knyga, nepaliksianti abejingų. Parašau ir net lošteliu, kaip toks šūkis konstrastuoja su tykiu knygos turiniu, melancholišku ir graudoku pavadinimu, netgi su lapkričio spalvų gamos viršeliu... Tačiau rašydama šį sakinį nujaučiu, kad knyga vėl „užmins“ ant gana madingo konflikto tarp „senosios“ ir „naujosios“ lietuvių literatūros.

Vėlgi – kalbu ne literatūrologų sąvokomis; kalbu apie spigius reikalavimus vieną kartą pamiršti lietuvišką kaimą, šimtąkart apdainuotą berželį ir imtis... „šiuolaikinį“ žmogų atitinkančios tematikos. Visokie „realičiai“, pseudoironiškas požiūris į juos ir vienišo intelektualo kauksmas bukoje Lietuvos kasdienybėje – oi, kaip pageidautina.

Bet užteks šaipytis. Jau ir taip supratote: taip, ir vėl apie lietuvišką kaimą, apie paprastus (sąlyginai) žmones. Jei ne po klevu – tai slėniuose. Jei ne apie didelę senatvę – tai vis tiek apie didelį vienišumą (kas iš esmės yra labai panašu, kai pagalvoji). Ne apie „versačius“, be armijos žargono, be dangoraižių aukščio keiksmažodžių.

Ne, čia trumpai, bet nuoširdžiai pratrūksta Milda: „Jėzusmarija, Jėzusmarija!... Duokit nuo to vaiko bent biškį pailsėties!.. Bent biškį! Nebegaliu daugiau! Bėgsiu laukais, galvą susiėmusi!...” (p.178). Bet nuo “mergos su vaiku” vardo Milda bėga ne per laukus, o į pirtį. Ir nebėga net – su tokio Balsio mašina važiuoja. Mašina! Kas, kad Balsys, “…sako, jau ir partijoj yra už tą du kartus svarstytas, o ką  padarysi, kad kūnas nepaleidžia?..” (p.194). O Vyniauto nepaleidžia širdis. Myli jis Mildą, nors dažnai ir nusispjaudamas. Dantimis pagrieždamas. Apie tai ir ši istorija – tylią dviejų žmonių meilę. Ir iš pašalies, ir pačių pastangomis gerokai apgriautą.  Jei neišsipildo du žmonės, ar jų meilė gali išsipildyti?..

Ir va tokio sentimentalumo, su kuriuo čia prapliupau vsiem certjam na zlo, nė ženklo. Santūru, subtilu, tik kartais – plyksteli, sugelia, prasiveria... Taip, kaip ir ankstesniuose R.Granausko ir dar, tiesą sakant, ne vieno gimtojo autoriaus kūriniuose. Teko girdėti atsiliepimų, kad visos šio rašytojo knygos jau labai ties tuo kaimu „įstrigusios“. Galbūt. Bet man labai patiko knygos viršelyje Valentino Sventicko pastebėjimas: „Paprasti tai žmonės. Tartum taip iš įpročio reikėtų sakyti. Bet yra romanas, ir jie jau nėra paprasti. Talentingo pasakotojo apdovantoi polėkiais ir kritimais, jausmais ir apmąstymais, sūkuringais priešybių verpetais“.

Talentas – tai, dėl ko R.Granausko knygas skaičiau ir skaitysiu. Nes talentingų klasikų numintas berželis man yra įdomesnis, nei grafomanų „naujai atrasti“ pasauliai.