Nepavydėtinos dienos

Apie knygą: George Orwell – Dienos Paryžiuje ir Londone
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640424
Puslapių skaičius: 230

Ilgą laiką maniau, kad George‘as Orwellas (tikr. vardas Eric Blair)– tai dviejų knygų: „Gyvulių ūkis“, ir, žinoma, šiurpiosios „1984-ieji“ autorius. Iš dalies taip ir yra – jo kita kūryba šių dviejų šedevrų užtemdyta. Ilgą laiką nežinojau – pelnytai, ar ne? Po pastarosios knygos ir keleto įvairių esė, kuriuos teko skaityti tai šen, tai ten, galiu sakyti – ne. Ir kita kūryba neabejotinai nusipelno dėmesio.

„Dienos Paryžiuje ir Londone“ (Down and out in Paris and London) – neįprastas kūrinys, autobiografinis, ar net – žurnalistinio tyrimo pobūdžio. Mat G. Orwellas, būdamas 25-erių, metė darbą Britanijos Imperijos tarnyboje ir pasuko rašytojo keliu. Dažnas turintis vidurinės klasės tėvus, būtų išnaudojęs jų finansinę paramą iki šlovės akimirkų. G. Orwellas padarė kitaip – jis sąmoningai apsisprendė pradėti nuo nulio. Pirmasis eksperimentas ir tapo šios knygos pagrindu, taip pat – visos tolimesnės rašytojo pasaulėžiūros – demokratinio socialisto – formavimosi išbandymu.

Ar žinote, kad tarpukario Anglijos įstatymai buvo surašyti taip, kad valkatos vienuose nakvynės namuose (net ir mokamuose) galėjo gyventi tik vieną dieną? Tai reiškia, kad valkatos pastoviai turėjo judėti nuo vienų nakvynės namų iki kitus, kartais per dieną – po 20 km. Kad nakvynės namai – tai baisios skylės, kuriose nei normalių lovų, nei patalynės, nei šilumos ir tik palaikio maisto? Kad už išmaldos prašymą į kalėjimą sėsdavo dviems savaitėms? Kaip atrodo pats „išleidimo“ iš nakvynės namų (spike) procesas?

„Nuogi, drebantys išsirikiavome koridoriuje. Neįsivaizduojate, kokie susnos, kokie gaišenos mes atrodėme negailestingoje ryto šviesoje. Valkata dėvi skarmalus, bet jie lepia kur kas blogesnius dalykus; norėdami pamatyti valkatą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, turite pamatyti jį nuogą. Plokščios pėdos, išvirtę pilvai, įdubusios krūtinės, suglebę raumenys... Beveik visi atrodė badmiriaujantys, kai kurie – neabejotinai sergantys... Apžiūros tikslas buvo pastebėti raupus, o bendra mūsų būklė niekam nerūpėjo“.

Ir nesvarbu, kokia nelaimė tave išginė į kelią (ne, ne tokį kaip J. Keruaco – mažai romantišką ir labai apgailėtiną...), tu ne tik nerūpi niekam, bet dar kiekvienas bandys pasipelnyti iš tavo nelaimės: valgyklos savininkas nusukinės maistą, lombardininkas – drabužius, „amato broliai“ nesibodės nukosėti bet kokį geresnį daiktą ar pinigą. Egzistencija tampa betikslė, bevertė ir reikia būti labai stipriam, kad tokiomis sąlygomis išliktum. Gal dėl to tik vienas iš autoriaus sutiktų valkatų kažką tebesvajoja apie astronomiją – bet irgi įdomiai: jeigu Žemėje taip blogai, kur gyvenimo sąlygos geros, tai Marse, kur gyvenimo sąlygos turėtų būti gerokai atšiauresnės, yra daug, daug blogiau!

Meilės ir malonumų miestas Paryžius – tai darbininkų, kurie neturi jokių galimybių užsidirbti, pragaras. Autorius čia išbando indų plovėjų amatą – dirbi po 15 valandų per parą, atlyginimą gauni tik varganai egzistencijai: kambariui popierinėmis sienomis su nuolaida blakių armijai. Vienintelis prieinamas malonumas – pasigėrimas šeštadienį bistro arba pigi prostitutė. Viskas. Viena labai įstrigusi mintis – atrodytų, fizinis darbas yra tik fizinis darbas, jis leidžia mąstyti, leidžia galvoti ir mintyse būti kažkur labai toli. Nė velnio – beprasmis fizinis darbas, kuriuo tik garantuojama egzistencija, bukina, paverčia tave darbiniu gyvuliu, šiuolaikiniu vergu. Na, o gurmanams labai rekomenduoju paskaityti apie „prestižinių“ restoranų virtuves. Kad ir šis gabaliukas:

„Sakoma, kad prancūzų virėjai spjaudo į sriubą, ir tai nėra kokia retorinė figūra, o paprasčiausias fakto konstatavimas... Kai vyriausiajam virėjui atnešamas patikrinti, tarkime, kepsnys, šakute jis nesinaudoja. Pirštais pakelia kepsnį iš lėkštės, ir tėkšteli jį atgal, tada nykščiu perbraukia lėkštė ir palaižo pirštą, ragaudamas padažą, tada dar sykį perbraukia ir dar sykį palaižo, tada kiek atsitraukia ir mąsliai stebi patiekalą... tada meiliai pastumia mėsą į vietą savo riebiais rausvais pirštais, kurių kiekvienas tą rytą jau buvo laižytas šimtus kartų... Kai Paryžiuje moki, sakykime, už mėsos patiekalą daugiau negu dešimt frankų, gali būti tikras, kad jis bus čiupinėtas ne vienų rankų.“

Tad šioje knygoje, kartu su jos autoriumi, praeini visą tą žemiausiame sluoksnyje atsidūrusių asmenų vargą. Tačiau – ir tai gana neįprasta – autorius nei siekia sukelti gailesčio pažemintiems, nei, tarkim, sugėdinti skaitytoją, kad jis sėdi šiltai, saugiai ir nieko nedaro, kad to nebūtų. Pagaliau, ir valkatos, ir Paryžiaus darbininkai – anaiptol ne visi šventieji, išnaudojami naujųjų vergvaldžių. Tarp jų yra visko – ir piktybiškų, ir nusipelniusių tokios dalios, ir, be abejo, tiesiog labai nelaimingų. Todėl knyga labiau primena, kaip sakiau, truputį beletrizuotą žurnalistinę studiją (tokį įspūdį sustiprina ir apibendrinimai, skirti kiekvienai daliai, kur autorius pateikia ir savo nuomonę apie juodadarbių ir valkatų problemas). Tačiau, skirtingai nuo žurnalistinių tekstų, G. Orwello kalba turtinga ir nenususinta žurnalistinio žargono. Jis puikiai moka kurti (ar atpasakoti) charakterius, perteikti žmogaus vidines būsenas. Pasakojimą labai pagyvina kartais komiški, kartais graudūs intarpai apie įvairias valkatų ar juodadarbių istorijas. 

Tad – vertinga knyga kaip to laikotarpio gyvenimo pažinimas, kaip galimybė pajausti, kas yra skurdas ir kaip jis bukina žmogų, bei galimybė išvysti, kur prasidėjo „1984-ųjų“ slegiantis beviltiškumas: ogi Paryžiuje ir Londone, down and out.