Nerija Putinaitė „ŠIAURĖS ATĖNŲ TREMTINIAI“

Girdėjau tokią istoriją: kartą "Šiaurės Atėnų tremtinių" autorė dalyvavo priėmime Prezidentūroje ir vieno svečio paprašė ją supažindinti su Vytautu Landsbergiu. Pažintis, deja, buvo nesėkminga, nes pristatyta filosofė sukėlė V. Landsbergio pyktį: nuvainikavai J. Basanavičių, dar pasakyk, kad ir Ribentropo-Molotovo pakto nebuvo!

Pats to savo akimis nemačiau ir ausimis negirdėjau, tad situaciją, gali būti, perteikiau labai iškraipytai, o gal net melagingai, bet pati mintis turėtų būti aiški.

Tad Nerijos Putinaitės knyga apie lietuvių tapatybę ir jos paiešką XX a. jau kuria istoriją (legendą) aplink save. O tai jau pasiekimas. Kita vertus, tokia " pikantija " kreipia visų žvilgsnius tik į vieną, bet pačią kontraversiškiausią knygos dalį - J. Basanavičiaus idėjų kritiką. Nuo jos pradėsime ir savo apžvalgą.

"Tautos patriarchas" ir "Atgimimo tėvas" gavo smūgį į paširdžius: N. Putinaitė argumentuoja, kad iš tiesų J. Basanavičius buvo apolitiška asmenybė, susikoncentravusi į savo teorijų kūrimą, kaip rašė autorė, idant nuvalytų apnašas nuo patvaraus ir amžino lietuviškojo spindesio, todėl pernelyg nesirūpinęs nei dėl politinės Lietuvos nepriklausomybės (suprask, būtų užtekę kultūrinės autonomijos), nei dėl jo teorijos atitikimo istorinei realybei (kaip neprisiminsi Hėgelio: jei tikrovė neatitinka teorijos, tuo blogiau tikrovei).

J. Basanavičių užstoję aiškina, jog į jo teorijas reikia žiūrėti tik to meto kontekste, bet galų gale ką jau tokio pasakė N. Putinaitė? Ji tik įrodė, kad peikęs tariamą krikščionybės agresiją ir destrukciją bei Vakarų Europos priešiškumą ir kėlęs į dangų "lietuvišką civilizaciją", J. Basanavičius sukūrė "tautinį religingumą", kuris raginęs žmogų save aukoti "antrinei tapatybei", o ne stiprinti savo asmeninę tapatybę. "Asmenį pajungdamas tautiškumui, dabarties pagavą ir ateities tikslus - praeičiai, Basanavičius kuria savotišką nesamos Lietuvos ir nesamos Europos erdvę", - rašo N. Putinaitė. Man atrodo, užtenka paskaityti, kaip įsikibęs mūsų patriarchas laikėsi trakiškos lietuvių kilmės, kad pritartum filosofei.

N. Putinaitė iš tikrųjų neneigia J. Basanavičiaus nuopelnų, tik siūlo į jo veiklą ir darbus pažiūrėti realiai, nes būtent perdėtas jo garbinimas leido net sovietams manipuliuoti aušrininko teorijomis, diegti jiems parankų "liaudiškumą".

Kitų pasirinktų kritikuotinų autorių sąrašas taip pat nevienprasmiškas. Štai N. Putinaitės aptariamas Albinas Herbačiauskas kai kam apskritai atrodo nevertas rimtesnių svarstymų, o išsami Oskaro Milašiaus "Šiaurės Atėnų" teorijos analizė kelia abejonių, ar interpretacija nevirto spekuliacija. Juk apie O. Milašiaus idėjas, jo Lietuvos, kaip Šiaurės Atėnų, dvasingumo karalystę, viziją daugiau žinome ne iš jo paties, kiek iš raštingojo diplomato Petro Klimo prisiminimų. Kita medžiaga svarstymams buvo imama iš gerokai mistifikuotų O. Milašiaus tekstų, kuriuose tiesiogiai apie Šiaurės Atėnus nekalbama.

Viskas kiek į lentynėles susistato, kai supranti, koks buvo vienas iš pagrindinių knygos tikslų - perkratyti tas idėjas, kurios siūlė išaukštinti "lietuvišką civilizaciją". " Lietuviškumo vizija vis dar remiasi ypatingos "lietuviškosios civilizacijos" fantazija. Joje nekreipiamas dėmesys į realią Lietuvos istoriją, politinius faktus, susitelkiant į vadinamosios "grynosios" lietuviškosios autentikos paieškas ir puoselėjimą. Ši vizija ar fantazija puikiai prisitaikė prie sovietinės realybės, šiandien taip pat sėkmingai limpa prie europinės. Ji aukštai pakilusi virš žemės, iš esmės abejinga viskam, kas turi sąsajas su realybe: lietuviškam valstybingumui, Lietuvos nepriklausomybei ir piliečių laisvei. Tai yra didžiausias mūsų savasties paradoksas ", - viename interviu paaiškino pati autorė.

Todėl ji lygiai taip pat griebia už plaukų ir krato kitus tokios vizijos puoselėtojus jau mūsų dienomis - Gintarą Beresnevičių ar Romualdą Grigą. N. Putinaitės manymu, G. Beresnevičius tiesiog šioms dienoms pritaikė J. Basanavičiaus idėjas ir bando įveikti jo "Imperijos daryme" plėtotą teiginį esą lietuviškasis barbariškumas galėtų užkariauti pavargusius Vakarus. Bet, filosofės įsitikinimu, mes panašesni ne į kuriančios energijos kupinus barbarus, bet į "klasikinius" - bukus ir griaunančius.

Iš tiesų ir pati Europa nesusigriebia, kokia gi čia jos tapatybė, o gal bendra Europos tapatybė apskritai tėra mitas. Į tokią Europą įsijungiame mes ir N. Putinaitė nori, kad iš "unikaliosios civilizacijos" ("Šiaurės Atėnų") ištremti lietuviai baigtų klaidžioti po savo fantazijas, o taptų savarankiški ir užuot sutrikusioje Europoje ieškoję, kur griebtis tapatumo šiaudo, patys padėtų jį sukurti, nes kitaip: "Gali būti, kad užuot aptikusi jėgų vertybiškai atsinaujinti ir tapti savarankiška, nenumatytų netapatybės vaizdų išgąsdinta Lietuva užsisklęs senuosiuose įprastuose kultūrinės išskirtinumo tapatybės rūmuose, juose pasakodama pasakas apie būtus karalių laikus ir kurdama egzistencijos nevisavertiškumo jausmą slopinančius nerealius "imperinės" Lietuvos projektus".

Tad N. Putinaitė mums pasiūlė psichoanalizės seansą: išskirtiniams lietuviams pergalvoti, ar tikrai mes išskirtiniai. O jei ne, kas tada?

Man, tiesą sakant, nuo mokyklos laikų nelabai ir bandžiusiam iš naujo permąstyti tokius be pasipriešinimo įdiegtus autoritetus, kaip J. Basanavičius, taip pat reikėjo perlipti per - mažų mažiausiai - nuostabą "kaip čia dabar drįsta nuvainikuoti tokius gerbiamus asmenis?" O čia - griežtu ir šaltu tonu nukerta.

Galiu tik įsivaizduoti, kiek jai teko prisiklausyti " mergička tik norėjo išsišokti, o kaip kitaip atkreipsi dėmesį? " (tokį vertinimą, tik kiek gražesniais žodžiais, girdėjau). Bet pergyventi tikrai neverta, juk ir psichoterapeutai savo kabinetuose gausybės keiksmažodžių prisiklauso, kai pacientui išaiškina, kur jo bėdų šaknys slypi.

Tautos psichoanalizė