Neringa Vaitkutė. "Vaivorykščių arkos"

Gediminas Beresnevičius, kadaise įkūręs ir ilgus metus vairavęs Vilniaus fantastų klubą „Dorado“, yra minėjęs, kad vienas iš jo tikslų – užauginti lietuviškai fantastiką rašančius autorius. Pradžia lyg ir buvo – klubo žmonės sudarė bene gausiausią „Geriausia Lietuvos fantastika“ apsakymų antologijos autorių ratą, bet po to banga nuslūgo – atrodo, dauguma pabandė jaunystėje parašinėti, o užgriuvus dantytam gyvenimui, nusprendė, kad tuo užsiimti neverta. Bet atėjo 2013 metai ir buvę (ar esami) „Dorado“ fantastai trinktelėjo: Gediminas Kulikauskas, tiesa, jau pilnai persikvalifikavęs į istorinį publicistą, mestelėjo „Apelsinų kontrabandą“, Andrius Tapinas (taip, jis irgi mūsiškis, bent iš dalies, nors tai sudėtinga istorija  – „Vilko valandą“, jūsų kuklus tarnas – „KGB vaikus“. Ir staiga, netikėtai, iš Facebooko platybių pasigirdo žinia, kad viena mūsų buvusi klubiokė – Neringa Vaitkutė – taip pat išleidžia fantasy vaikams: „Vaivorykščių arka“. Taigi, keturios knygos iš po fantastų plunksnų, dvi ir pusė – netgi pagal žanrą. Gediminai, gal jūs savo visgi pasiekėte?

Tokia tad įžanga, o dabar keliaukime į „Vaivorykščių arkas“.

Knyga buvo pristatinėjama kaip pirmoji lietuviška fantasy – magiškoji fantastika. Na, leidyklai, dar tik žengiančiai į fantastikos sritį, tai – atleistina, ji – suklydo, gal norėjo rinkodarinio šūkio, kt. Bet tai, kad nesi pirmas, anaiptol nereiškia, kad negali būti geras. O knyga tikrai gera. Bent jau taip sako mano trys vaikai, jiems pritariu ir aš. Tad kiek išsiplėsiu.

Pirmiausia – „Vaivorykščių arkos“ maloniai nuteikia užmoju: nuosavas pasaulis, nuosavos rasės (skrajūnai, gudruolės, šmaikšuoliai, tigražiurkės, liūtažiurkės, kurmiai), žemėlapiai, vietovės, toponimai, visa, kaip turi būti*. Antra, vaizdingumas – Neringa rašo nesudėtingai, bet labai gražiai, pastabiai, ypač kai rašo apie gamtą. Sakyčiau, jos pasaulio gamta (stiklasparniai drugeliai! Gleivėtieji miškai!) yra vos ne atskiras knygos veikėjas, o gal net toks ir sumanymas. Ir istorija suregzta neblogai – nors pradžia ir lėtoka, įžanga galbūt galėjo būti trumpesnė, bet istorija paveiki, ypač į antrąją pusę. Knyga humaniška – ir jos humanizmas nėra paviršinis, nėra primityvintas kaip pamokymai skaitytojui „vaikeli, būk geras“, ne, jis natūralus, protingas ir šiltas, nors praradimo skausmo kai kur gal ir nevertėjo vengti. Veikėjai – įdomūs ir įvairūs, įsivaizduoti ir tapatintis su kuriuo nors iš jų – nesunku. Bet čia, tiesą sakant, koją kiek pakiša iliustracijos – negali sakyti, kad jos – prastos, negražios ar nemeniškos, bet veikėjų aprašymai ir jų atvaizdai iliustracijose skiriasi tiek smarkiai, kiek gyvas triušis nuo pliušinio. O knygos išleidimui – jokių priekaištų: „Nieko rimto“ regis dar niekada nesusimovė su tipografijos kokybe, nors, aišku, knygos tai nepigina ir kainuoja ji brangiai…

Na, o kritikuoti man labiausiai norisi tą nabagą (neišduosiu neskaičiusiems jo vardo), dėl kurio viskas užsisuko. Jeigu jo grėsmę, jo pėdsakus būtume pradėję jausti anksčiau, jeigu dėl jo būtų kilę įtarimų, tegul ir vėliau paneigiamų, man regis, būtų buvę geriau. Be to, liko neatskleista, kokiu būdu tas geibena sugebėjo suburti „didžiąsias statybas“, kodėl jam kiti padarai pakluso. Sąsajų mintyse su kitu gyvenimo nuskriaustu blogiuku didelėmis akimis iš kito kūrinio išvengti taip pat nelengva J, bet, kaip rašė J. Strielkūnas, mes visi toje gelmėj užgimę. Ir tos dvi paslaptingosios – labai gražiai išaiškinta, kas joms nutiko, psichologinis niuansas – puikus, bet toks iš pažiūros reikšmingas istorijos elementas, o viskas susiveda į tokį paprastumą?

Apibendrinu: tai gera knyga vaikams (sakyčiau, skaitytojų grupė – iki vidutinio mokyklinio amžiaus pradžios), tai graži magiškoji fantastika. Ją smagu skaityti kartu, ją smagu vartyti. Ir aš jau žinau, kad šio pasaulio istoriją pasakos net 6 knygos. Tikėsimės, „Vaivorykštės sparnas“ kils aukštai. Ir gero jam skrydžio.

* – Ir dar kartą – smerkiau, smerkiu ir smerksiu Alma littera išleidusią „Žiedų valdovą“ be žemėlapių!