Tačiau šiuo atveju galima pamatyti ir teigiamų aspektų - šis atsilikimas nuolat trumpėja: jeigu rašto vėlavimas skaičiuojamas šimtmečiais, gotikos - pora šimtų metų, džiazo - dešimtmečiais, tai dabar vėlavimui suskaičiuoti užtenka vienos, blogiausiu atveju - abiejų rankų pirštų.

Tiesa, yra dar viena blogybė, susijusi su tuo atsilikimu: dažniausiai pirmiau ateina, išmokstama prastesnių, menkaverčių dalykų, ir tik po to - reikalingų. Nes taip paprasčiau: mažiau reikia pastangų, proto, talento ir pan.

Visa tai taikoma ir lietuvių literatūrai: lietuviški meilės romanai pasirodė anksčiau negu kokybiškas euroromanas (pavyzdžiui, G. Beresnevičius tokiu laiko M. Ivaškevičiaus "Žali"). Ką gi, po lietuviškų E. Malūko trilerių, "Alma littera" serijos "Lietuvių meilės romanas" sulaukėme ir lietuviško bulvarinio skaitalo - plačiąja ir, deja, menkinamąja prasme - Nėriaus Pečiūros romano "Vilniaus kiberpoema".

Nors šios knygos pristatyme pilna užuominų apie tai, kad autorius parodė kai kuriuos Lietuvos TV "žvaigždučių" gyvenimo užkulisius, tačiau iš tiesų tai tiesiog romanas, o ne "visa tiesa apie". Reikia pripažinti, nuorodų į tikrus asmenis ar įvykius pačioje knygoje pilna: vienais atvejais tos nuorodos subtilesnės (Roberto Bagdono prototipu reikėtų laikyti Algį Ramanauską-Greitai), dažniausiai - beveik tiesioginės (popscenos veikėjai "Vakarinės personos", "Exiem", roko grupė "FUTBOLA$" (skaityk - "Sportas"), Rimas Šapranauskas), o retkarčiais - ir visiškas baksnojimas pirštu (Kristijonas Karinauskas). Beje, tokia maišalynė labai gadina visą kūrinį, nes nebegalima atskirti, kur autoriaus kūryba, o kur - pikantiškų (bent jau to dažniausiai siekia geltonoji literatūra) faktų ir faktelių atskleidimas. Taip paliekama erdvė purvo sklaidymui: N. Pečiūra visada išsisuks, sakydamas, kad romano veikėjas yra išgalvotas, neturintis nieko bendra su konkrečiu asmeniu.

Karikatūros, parodijos, šaržai nėra šių laikų literatūros atradimas (kad ir M. De Cervantes'o Saavedra "Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis", kuriame pilna nuorodų į konkrečius to meto riterių romanų autorius, pavadinimus ar veikėjus), tačiau tokio žanro užsienio rašytojų kūriniuose, kurie "stovi pardavimo top'uose" ir kuriuos teko skaityti lietuvių kalba (į galvą lenda F. Beigbeder'io romanas "14.99 €"), be tiesioginių ar paslėptų užuominų galima rasti ir šiokių tokių minčių, idėjų ar bent noro ne tik pasakyti, kad "tas suknistas ačkarikas laidų prodiuseris, nuplikęs nuo sifilio, nieko nemoka ir gyvena iš kitų kraujo". Tame pačiame F. Beigbeder'io romane siekiama parodyti "piarščykų" požiūrį į reklamos vartotojus, o N. Pečiūros "poemoje" nėra nieko, išskyrus narcizišką mėgavimąsi "kiek aš daug žinau apie TV žvaigždes ir tuoj viską išdėsiu". Žodžiu, nieko, kas galėtų būti vertinga. Sutrumpintas knygos turinys būtų toks: Gabrielius, visų vadinamas Angelu, dirba vienoje iš Lietuvos TV, t. y. keikia darbdavį ir bendradarbius, o savaitgaliais (nors nebūtinai) varinėja po barus. Kartais koncertuoja su savo grupe, o po to varinėja po barus. Kabina mergas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: jei kimba, tai po 2-3 (pagyrūnas!), todėl reikia nuolat suktis, kad viena kitos neiššifruotų. Po to vėl po barus, per mergas ir, kartais, į darbą. Pagrindinių veikėjų likimai aprašomi paskutiniuose trijuose puslapiuose (2-3 sakiniai kiekvienam). Viskas.

Romane patiko dvi vietos: pradžia, kai trumpai papasakojama apie Angelo gyvenimą 1988-2002 m. (aiškios užuominos į paties N. Pečiūros - Atsuktuvo ir "popsos" laidų vedėjo - istoriją) - žodžiu, pirmieji 18 puslapių, ir pankiška meilės romanų parodija kažkur vidury knygos (tiesa, gali būti, kad N. Pečiūra tą vietą rašė visiškai rimtai - tiesiog iš visiško nykumo man prasidėjo kvailo juoko priepuolis; bet kokiu atveju abejoju, ar iki ten priskaitysite). Visa kita yra šlamštas: kaip atsiminimams - per daug užuominų, kaip romanui - per mažai literatūros.

Žodžiu, sulaukėme ir Lietuvoje tokios literatūros. Tik ar jos labai reikia?

P.S. Tiesa, dar patiko paskutinė pastraipa: "Tačiau niekam nerūpi šios istorijos herojų likimai. Vilniaus Senamiestyje ir dabar niekada netrūksta žmonių, kurių gyvenimas - tai kiberpoema, o šeštadieniais jiems saulė leidžiasi lėčiau..." (293 p.) Apie tokius vilniečius, kurių gyvenimas poema (tebūnie ir ne kiber), yra parašyta puikių knygų (skaitykite R. Gavelį) ir, tikiuosi, kad dar bus. Gaila, kad N. Pečiūros romano "Vilniaus kiberpoema" negalima priskirti net prie geresnių, todėl jos veikėjų likimu galite per daug ir nesirūpinti.

Bulvarinis - menkavertis, dažnai sensacingo pobūdžio, skiriamas neišlavinto skonio skaitytojams, žiūrovams
(Tarptautinių žodžių žodynas)