Nešti ugnį

Apie knygą: Cormac McCarthy – Kelias
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395300
Puslapių skaičius: 223

Paklausite, kaip sužinojau apie šią knygą ir kas tai per knyga? Viskas labai paprasta – viename portale perskaičiau savo draugo rašytą šios knygos apžvalgą. Iki to laiko nieko nebuvau girdėjęs nei apie ją, nei apie autorių, nei apie tai, kad už šią knygą autorius yra gavęs Pulitzerio premiją, net nebuvau pagalvojęs, kad tokią knygą įmanoma parašyti.

Ar galite įsivaizduoti pasaulį, kuriame nebeliko nieko, kas buvo iki tol, kad visa pasaulio tvarka subyrėjo, pavirto į sugriuvusių miestų šiukšlynus, sudegusių miškų pelenus, kurie viską aplinkui nudažė pilka spalva, kai net lietus lyja pilkai, o saulė kažkur yra, bet ji taip pasislėpusi po debesimis, kad nesimato metų metus. Ir štai tais pilkais keliais žygiuoja du žmonės – tėvas ir sūnus. Dvi kartos: tėvas – menantis pasaulį, koks jis buvo ir sūnus, kuriam anas pasaulis tik pasakojimas tėvo lūpose. Pilkas kelias ir du vieniši žmonės be vilties pasaulyje, kuriame laksto gaujos alkanų žmonių, valgančių viską, ką tik įmanoma rasti, valgančių vienas kitą, tykančių tavęs lyg medžiojamo žvėries, kur maistas brangesnis už kito gyvybę, nes gyvybė – tai maistas. Ar galite įsivaizduoti tokį pasaulį? Aš negalėjau. Iki šiol.

Kai paklausiau draugo, kas jam buvo baisiausia knygoje, jis atsakė:

-         Baisiausia buvo beviltiškumas.

            Taip, beviltiškumas, šioje knygoje beribis. Beribė žmogaus kančia. Ir galvoji tada, kam tokioje aplinkoje gyventi? Kokia prasmė eiti pilku keliu, kurio gale vis tiek nėra šviesos? Ko gero paprasto atsakymo negalima gauti. Nors kita vertus viskas labai paprasta: tėvas turi sūnų, sūnus tėvą. Du žmonės kabinasi vienas į kitą, nes pasaulyje neliko Dievo. Pasaulį valdo mirtis. Nors ir ta čia nebeilgai: „Taip, iš tikrųjų. Kai pagaliau išnyksime, čia liks tiktai mirtis, ir jos dienos taip pat bus suskaičiuotos. Ji išeis į kelią ir neturės ką veikti, neturės ko pribaigti. Ji paklaus: „Kur visi dingo?“ Štai kaip viskas bus.“

Neliko ne tik Dievo. Neliko ir laiko:

„Vos nušvitus pilkai brėkšmai jis atsistojo, palikęs miegantį berniuką išėjo į kelią ir atsitūpęs tyrinėjo kraštą, plytintį pietuose. Bergždžią, tylų, bedievį. Pamanė, kad jau spalis, tačiau nebuvo tikras. Jau daugelį metų neturėjo kalendoriaus.“

Pasaulis, kuriame nebeliko vietos ne tik Dievui ir laikui. Pasaulis, kuriame nebėra jokios žmoniškumo galimybės, nereikalingas net ir velniui:

„Vyriškis atsigręžė dar kartą ir apsidairė. Tai, ką berniukas išvydo, buvo apanglėjęs kūdikis: be galvos, išdarinėtas, juoduojantis ant iešmo.“

Ko verti Platono dialogai perskaičius tokius:

-         Tiesiog eikim ir tiek. Turim paslėpti savo šiukšles.

-         Nes jie pamanys, kad turim daug maisto.

-         Taip.

-         Ir pasistengs mus nužudyti.

Arba:

-         Nebijok, – drąsino jį vyriškis. – Jei jie tave suras, turėsi padaryti tai. Ar supranti? Tšs. Be ašarų. Ar girdi mane? Tu žinai, kaip tai padaryti. Įsikiši į burną ir nutaikai aukštyn. Padarysi tai greitai ir tvirtai. Supratai? Liaukis verkęs. Ar supratai?

-         Manau, kad taip.

-         Ne. Supratai?

-         Taip.

-         Pasakyk: taip, tėveli, supratau.

-         Taip, tėveli, supratau.

Skaitai ir galvoji: juk tikrai, daug paprasčiau būtų kilstelėti ginklą ir viską užbaigti. Bet tėvas duoda sūnui maksimumą. Duoda viltį, nes tą viltį mato savo sūnuje – jis vienintelis knygoje išlaikęs Žmogaus pavidalą, Žmogaus dvasią. Kartais atrodo, kad jie net ne tėvas ir sūnus. Kad vyriškio sūnus seniai miręs, o šis vaikas – vienintelė galimybė, bent dalele patirti tėvystę, taip išliekant žmogumi.

„Iš ryto juodu stovėjo ant kelio ir vyriškis ginčijosi su berniuku, ką palikti seniui. Galų gale tas gavo ne per daugiausiai. Kelias skardines daržovių ir vaisių. Galiausiai berniukas žingtelėjo prie kelio krašto ir atsisėdo į plėnis. Senis įsidėjo skardines į kuprinę ir susisegė diržus.

-         Žinai, turėtum jam padėkoti, – tarė vyriškis. – Aš tau nebūčiau davęs nieko.

-         Gal turiu, o gal neturiu.

-         O kodėl tau nepadėkojus?

-         Aš savo jam nebūčiau atidavęs.“

Štai toks jis, Kelias, kurį perskaitęs imi klausti savęs: Ką ir kiek aš padaryčiau dėl savo sūnaus? Ką ir kiek darau dabar? Kelias, kurį perskaičius norisi verkti, bet nedrįsti, nes tai būtų lyg patyčia tiems, kurie Jame išliko Žmonėmis.