Italai sugrįžta! Ne, tai anaiptol nereiškia, kad vėl visi klausysim "Felicita" (arba bent jau "Cosa della vita"), o žydruosiuose ekranuose suksis "La Piovra" su Michelle Placido. Tačiau į mūsų knyginį gyvenimą ne taip seniai įsibrovė elegantiškasis A. Baricco, pernai jį net matėme knygų mugėje. Gi dabar "Tyto Alba" siūlo paskaityti naują autorių - Niccolo Ammaniti. Būtent jis paraše apipremijuotą, į 20 kalbų verstą romaną "Aš nebijau". Beje, autorius taip pat turėtų pasirodyti knygų mugėje.

Ir ko gi galima nebijoti toje šalyje, kurioje, kaip dainavo Antis, "tiek lavonų, kraujo, baltų kalijų..."? Ech, esu turbūt beviltiškai sugadintas S. Kingo. Juk būtent jis visus išmokė: jeigu miestukas mažas, jeigu aplink yra "paslaptingų vietų" ir gal vaikų - lauk pasirodant Blogio! O knygos pradžia iš tiesų žada šiurpį - nepakeliamai karšta vasaros diena, grupelė vaikų javuose, prie paslaptingos kalvos, ant kurios - apleistas namas...

Meinstrymo padiktuotos nuojautos mane apgavo. Ši knyga neturi nieko bendro su Kingu. Ji pasakoja, pasakoja šiurpią istoriją, bet negąsdina, nors galėtų, oi kaip galėtų! Tik autoriui daug įdomiau ne sukelti baimės virpulį, o įsigyventi į vaiko pasaulį, panašiai kaip ir knygoje "Tas keistas nutikimas šuniui naktį". Juk tik užaugus atrodo, kad vaikystė - tai nesibaigiančios saulėtos popietės, o iš tiesų ten būta visko - išdavystės, žiaurumo ir baimių. Pačių įvairiausių baimių. Ir pabaisų!

Bet štai tėtis pamoko: "Užmiršk tas pabaisas, Mikele. Jokių pabaisų nėra. Bijok žmonių, ne pabaisų" Tik vaiko pasaulis... Koks jis gali būti be pabaisų, kai jos tūno už kiekvieno kampo? Ir kaip sunku turėtų būti vaikiškoje galvelėje sutalpinti, kad pabaisos - tai tau pažįstami, artimi žmonės, gyvenantys po tuo pačiu saulės išlydytu dangumi, miegantys gretimoje lovoje ir pabučiuojantys, prieš išvažiuojant į tolimą kelią?

Ant nugarėlės tai apibūdinama kaip "nekaltybės praradimo istorija". Nenorėčiau sutikti su šiuo apibūdinimu, net ir atsižvelgiant į tai, kad nekaltybė šiuo atveju neturi kūniškos prasmės. Pagrindinis veikėjas Mikelė - anaiptol ne koks nors naivus, nekaltas šiltnamio sąlygomis augęs vaikiūkštis, kuris palūžta, susidūręs su suaugusiųjų pasauliu ir jų šlykščiais "žaidimais". Ne, jis jau užgrūdintas draugų ir "draugų", skiriančių nemalonias ir žeminančias bausmes, kai pralaimimos varžybos. Iš vėžių jo neišmuša net artimiausio draugo išdavystė. Sprendimus jis priima drąsiai ir net, sakyčiau, didvyriškai. Jis gal netgi per daug savarankiškas ir kaip vaikas itin apgalvotai bei su aiškiomis vertybinėmis nuostatomis žvelgia į pasaulį, nesvarbu, kad šiame knibžda įtartinų pabaisų. Tokios duoto žodžio laikymosi jėgos gali pavydėti bet kuris suaugęs.

Tad visgi kokiam žanrui priskirti šią knygą? Beletrizuota vaikiškos psichologijos studija? Lengvas siaubas? Netradicinis detektyvas? O gal tiesiog gera knyga - glausta, tikroviška, graži ir išmintinga. Ir vaikystės baimės labai tikros. Pažįstamos. Savos.

Vienintelis mano tikras priekaištas yra knygos vertėjui dėl vienos vienintelės vietos - neįsivaizduoju, koks kataklizmas turi pasaulyje įvykti, kad italo lūpose nuskambėtų "blia". Suprantu, lietuviškas keiksmažodynas, skirtingai nuo itališko ir rusiško, skurdus, vertėjui sunku. Bet vis dėlto...

Pabaisų nėra