Nemirtingumas. Ne, tai ne apie Kunderą. Netgi ne apie žmogų, o tai, ką jis sukūrė. Garsiausių pasaulyje šedevrų istorija kupina nuotykių, intrigų, netikėtų likimo posūkių, visai kaip įtempto veiksmo filme. Meno kūrinių gyvavimo aplinkybės jau tapo legendomis.

Nichollas Powellas pasitelkia į pagalbą visą savo žurnalistinį landumą ir išnarsto kiekvieną istorijos užkabarį, kuriame slepiasi pačios neįtikėčiausios paslaptys. Pradedant nuo senovės Egipto ir Graikijos relikvijų grobstymo iki Šanchnamė rankraščių.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pažvelgus į knygos viršelį, kuriame puikuojasi neprilygstamoji Džokonda, jei taip pat atsiras vietos šioje knygoje. Tiesa, nieko naujo apie Moną Lizą veik nesužinojau. Pastaruoju metu Leonardas Da Vinčis tapo populiaresnis už Džordžą Bušą ir Bilą Geitsą kartu sudėjus. Kur bepasisuksi kodai, paveikslai, paslaptys. Nuo Gelbo iki Sierra.

Powellas taip pat stengiasi kiek galima daugiau išsunkti iš paslapčių. Knyga parašyta įtaigiai, lengvu, ne nuobodžių stiliumiu. Juntamas žurnalistinis faktų dėliojimas. Viena iš didžiausių knygos bėdų ta, kad faktų, vardų, chronologijos ir kitos „sausos“ medžiagos pateikiama labai daug. Norint viską atsiminti knygą reikėtų skaityti keletą kartų, tačiau, kadangi įvykiai pasakojami chronologiškai, visi vardai, titulai, vietovės ir panašiai nesukelia didelio pykčio, nors kartkartėmis skaitant knygą šį tą norėjosi praleisti.

Vargu, ar dėl to galima kaltinti autorių, kuris į vieną knygą sudėjo nemažai istorinės medžiagos, bet kaip įmanydamas stengėsi padaryti ją nenuobodžią. Iš dalies jam tai ir pavyko, nes vakaras, praleista su „Meno kūrinių paslaptimis“ tapo maloniu ir naudingu poilsiu. Pasakojimas apie Rafaelio paveikslą „Jėzus puola po kryžium“ atrodė neįtikimas, todėl teko ieškoti daugiau medžiagos, susijusios su šiuo paveikslu. Skęsta laivai, vyksta mūšiai, karai, grobimai, gaisrai, tačiau niekas nesunaikina paprasto paveikslo. O gal tai ženklas iš aukščiau, kad paveikslas nėra jau toks paprastas?

Po tokių klausimų žmonių mintyse randasi įvairiausių abejonių ir aliuzijų į antgamtiškus dalykus. Iš tiesų sunku paaiškinti, kaip tas Rafaelio darbas iš liko iki šių dienų, bet svarbiausia, kad mes jį vis dar galime pamatyti.

Knygoje taip pat daug informacijos apie karų metu vykdytas meno vertybių gelbėjimo operacijas. Dar viena įdomi detalė – autorius bando suklasifikuoti valdovus į mėgstančius ir nemėgstančius meno.

Aišku, tokios knygos kaip ši pirmiausia stengiasi pasakoti pritrenkiančias istorijas. Perskaičius knygą kyla klausimas – jei atimtume iš meno paslapčių jų paslaptingumą, ar jos vis dar kiekvieną dieną į muziejus sutrauktų tokią daugybę žmonių?

Menas turi būti paslaptingas