Jei būčiau turėjus po ranka dar kokį nors skaitalą, beveik garantuoju, jog būčiau leidus sau išsigąsti klaikaus "Dvylikos" viršelio. Panašų principą įžūliai pasiūlysiu ir dar neskaičiusiems šios knygos: jei paimsite ją vietoj "nieko", tai gailėtis nebus dėl ko. Jei tikėsitės "kažko tokio", vargu bau viltys pasiteisins. Labai knieti įsivelti į diskusiją su anotacijoje pateiktais teiginiais, bet naudos iš to turbūt nebūtų daug. Koks gi sveiko proto skaitytojas patikės, jog knygos autorius, septyniolikmetis amerikietis, iš tiesų yra naujasis Hemingvėjus, ar kad šis romanas "sudrebino viso pasaulio literatūrinį gyvenimą". Nepastebėjot, ne? Aš irgi. Na, gal apgauti galėtų minimi Kamiu ir Eminemas kaip "Manheteno visuomenės grietinėlės nihilizmo šaltiniai". Tikitės ko nors rimto? Nesitikėkit, jiems knygoje skirta po kokią pastraipą. Jei kiaulė nemąsto apie gyvenimo vertybes, ji nihiliste nuo to netampa. Panašiai ir su veikėjais. Nusispjaut jiems į tą nihilizmą.

Naudojantis geru rusišku posakiu, visos tos mergelės ir berneliai ten tiesiog "s žiru biesitsia" * . Ir net ne vitališkai, romantiškai, vardan laisvės ir protesto. Nežinia dėl ko. Amžiaus krizė? Kartų konfliktas? Niekai. Galima būtų teigti, kad tie turtingų tėvų vaikai bando užpildyti vidinį vakuumą alkoholiu, seksu, narkotikais, triukšmingais vakarėliais, bet viena, tas bandymas toks jau banalus, absoliučiai nedesperatiškas, antra, dauguma jų greta to gyvena įprastą gyvenimą. Geros privačios mokyklos mokinės puikiai mokosi, eina čiuožinėti, plepa apie madas ir riečia nosį. O kai sugalvoja pasilinksminti iš peties, užsisako naujo narkotiko - "Dvylikos", įtraukia pažįstamus, neužtekus pinigų pasiūlo narkotikų platintojui save. Ir jokio konflikto. Tam tikru metu autorius išjungia personažų mąstymą: gal didesnio "nihilizmo" efekto siekdamas, gal teisingai perteikdamas bendraamžių mentalitetą, o gal tai tik nesugebėjimas rašyti, džiaugsmingai pateiktas kaip "emocinio susilaikymo" aukštasis pilotažas? Moralizavimas neįtikina. "Dvylika" apsieina be jo ir irgi neįtikina. Jei veikėjai atrodo kaip kruopščiai detalizuoti humanoidai, kurių poelgių priežastys nyksta už pirmo (o kai kam - ir vienintelio) smegenų vingio, ir darosi nežinomos nei jiems patiems, nei skaitytojui, tai pastarajam giliai nusišvilpt, kaip kam baigsis. Pudingas, kurį Juodoji Karalienė pristatė Alisai, atrodo gyvesnis už jaunuolius, kuriuos plačiai aprašo N.Makdonelas. Kažkoks fenomenas: tiek veikėjų, ir nė vieno gyvo. Jei tuo ir turėjo būti perteikta įtampa, tai bent mano atžvilgiu - nepavyko. Nepaisant tragiško finalo, net antakio kilstelt nebuvo noro, jau nekalbant apie ašarėlę.

Tiesą sakant, bandymas atgaivinti vieną personažą beveik pavyko. Tai pagrindinis veikėjas, Baltasis Maikas. Jis - narkotikų platintojas. Apsišvietęs, neskurstantis jaunuolis, pats niekada nevartojęs, ne hipiuojantis romantikas ir ne žiaurus cinikas. Tiesiog platina - ir viskas. Galėtų ir neplatint, nieks neverčia. Bet kažkodėl platina. Ryškus mėginimas kažką išspaust iš šeimyninės situacijos: motina neseniai mirus (vėžys - originalu iki negalėjimo), tėvas kartais išgeria ir kalbasi pats su savim, bet tai jam netrukdo vadovauti restoranų tinklui. Maikas domisi ornitologija (skaito knygas), stebi vakarais kaimynų šeimą per žiūronus. Tai turbūt užuomina, kad jis ilgisi normalios šeimos. Na ir kas?

Maiko telefono numerį žino ir turtuolių vaikeliai, ir cigaretes parduotuvėje kniaukiantys juodukai. Reikia - paskambini. Paprašo kas - ir jam duodi paskambinti. Nereali pasitikėjimo atmosfera. Maikas nėra naivus įprasta to žodžio prasme, bet kai kuriais atvejais naivus kažkokia neįprasta prasme…Jis neatkalbinėja pirmą kartą besikreipusio paauglio, bet pasako, kad tikisi, jog tai paskutinis kartas. Sutrumpinus: "Aš, aišku, parduosiu, bet pats supranti, kad tai biaka". Kad ir kaip paradoksalu, konfliktas ir vėl neįvyksta. Nesinori patikėti, kad Niujorko aukštuomenės atžalos gyvena tik taip, kaip pavaizduota šioje knygoje. Bet kas jas žino? Gal kriminaliniuose serialuose vaizdas iškreiptas į gerąją pusę? Gal tai tikroviškas atspindys, ir pats laikas pakeisti supuvusio kapitalizmo terminą į kokį nors sudžiūvusį kapitalizmą. Nes tas gyvenimas net nesmirda. Jis sausas ir trupantis. Ar tai laikyti asketizmo išraiška ar neįgalumu - kiekvieno asmeninis reikalas.

* "balta duona šikną drasko"