Ričardėliui blogai. Ričardėlis geria. Kai perskaičiau, kad tokius laiškus nuo Ričardo Gavelio kartais gaudavo Jurga Ivanauskaitė, staiga supratau, kad apie šį rašytoją ir jo gyvenimą žinojau daug mažiau, nei apie kitus jo amato brolius – gal norom, gal nenorom, bet vis išlendančius į viešumą (arba ištempiamus žiniasklaidos). Pamenu, paskutinį kartą Ričardą Gavelį mačiau kažkurioje laidoje „Spaudos klubas“, kurioje R. Gavelis su kandžia šypsenėle į akis dėjo Gediminui Vagnoriui Antrajam, ką jis mano apie kažkurį pastarojo ekonominės politikos aspektą. Pagalvojau – ech, toks geras rašytojas, ko jis į tą politologiją lenda. Vėliau vienas iš draugų, kuris nuėjo į atsisveikinimą su R. Gaveliu pasakė, kad laidotuvėse buvo labai nedaug žmonių, tarsi rašytojas nebūtų turėjęs draugų ir gerbėjų, ką stačiai sunku suvokti, nes nedaug pažįstu žmonių, kurie yra neskaitę bent „Vilniaus pokerio“. Štai ir viskas, ką žinojau apie R. Gavelį. Visa kita buvo jo knygos.

Kodėl pradėjau nuo tokių nelabai įdomių pastebėjimų? Galbūt dėl to, kad perskaitęs šią knygą, savęs paklausiau: „ir ką?“ Na, aš kažkaip esu įpratęs – jeigu skaitai memuaristiką, atsiminimus, biografijas, tai perskaitęs tu įgyji kažkokių daugiau mažiau sistemingų žinių apie žmogų. O čia – taip, leitmotyvas, ar, tebūnie, kaip rašo leidėjai, bliuzo kvadratas: R. Gavelis nebuvo aplink save minias burianti asmenybė, nors geniali, inteligentiška, eruditiška ir elegantiška, neturėjo daug draugų, todėl ir mes apie jį nelabai ką žinome. O jeigu ir žinome, kaip kad nutiko su motinos – Vandos Gavelienės ar bendradarbio, fiziko Jono Grigo memuarais – tai labiau primena ne gyvą žmogų, o kažkokią fotografiją. Juodai baltą ir pakankamai banalią. Todėl iš prisiminimų skyriaus (juo prasideda knyga) man labiausiai patiko Jurgos Ivanauskaitės gabalėlis. Labai nuoširdus, vietomis – komiškas, ir visur – labai tikroviškas, gyvas ir pasibaigiantis pastebėjimu apie tai, kad jiedu vėl greitai susitiks. Dar taip pat patiko ir Leo Ray – buvusio Ričardo studijų draugo, šiuo metu – žinomo Izraelio dailininko, kurio piešiniais iliustruota knyga – atsiminimai. O visi kiti – bliuzo kvadratas, kai žiūri į turinį ir nebepameni, kas ten apie ką rašė.

Daug įdomiau yra skaityti Ričardo ir Leo susirašinėjimą laiškais. Deja, knygoje pateikti tik R. Gavelio laiškai ir labai, labai trūksta į juos atsakymų, bet čia jau ima išplaukti kažkokia beveik fantasmagoriška realybė, kurioje ginčijamasi dėl… Na, skaitykite patys: „Ilgai ir nuobodžiai kontempliavau triadą „bananas dievo sąmonėje (A), ideal bananas (Plato) – bananas mano sąmonėje (B). Parašytas arba nutapytas bananas (C)“, bet nieko nesugalvojau. Nesupratau, ką reiškia taisyti. Taisymas, matyt, yra šalininkas tarp neatitikimo (B) ir (C), bet tu klausi (nori sužinoti, suprasti), kuo skiriasi verbalizuoto banano taisymas nuo pieštinio banano taisymo, o čia pats velnias nusilauš savo penktą šuns koją. Aš nemoku tokių dalykų lyginti. Kyla klausimas – ar aš apskritai mąstau plastinėm formom? Be abejo (kinas)“ (132 p.) Daug supratote? Na, ir toliau – visokiausi paradoksai, pažįstamų ir nepažįstamų kūrinių, simbolių, reiškinių analizės nematytais rakursais. Daug ko neįmanoma suprasti, bet… Įdomu, originalu ir net šiek tiek iššūkio. Todėl ir gaila, kad nėra Leo atsakymų. Labai gaila.

Ričardo Gavelio eseistika – nepaprastai įdomus skyrius. Reikia nepamiršti, kad Ričardas Gavelis iki tapdamas rašytoju buvo fizikas. Ir, beje, Almantas Salamavičius per knygos pristatymą minėjo, kad taip gerai struktūrizuotų apsakymų lietuvių literatūroje iki šiol nerašė niekas. Neabejotina, kad nemaža dalis R. Gavelio fenomeno ateina būtent iš jo tiksliųjų mokslų. Eseistikoje tai ypač ryšku – prielaidos, įžvalgos, išvados. Svarbiausia – esė rašytos jau daugiau kaip prieš dešimt metų, kai kurios – dar 1989 m., o aktualumas visiškai neišnykęs. Pavyzdžiui, „Diletantų epocha ir asmenybės suverenitetas“ turbūt turėtų būti perskaityta kiekvieno. Na, net jeigu iš jos nepadaromos atitinkamos išvados, susipažinti su šiomis mintimis ir jas apmąstyti, bent viduje pasiginčyti – privaloma. Tiesą sakant, aš niekur kitur nebuvau sutikęs tokios tikslaus profesionalumo apibrėžimo kaip šiuose svarstymuose.

Paskutinę turiningąją knygos dalį užima R. Gavelio kūrybos analizė – ir mūsų, ir išeivijos, ir užsienio literatūros kritikų. Kažkokių ypatingų atradimų man ji nepateikė – kritikai yra kritikai, jie, kaip ir dera kritikams, kapsto, mąsto, ieško įdomių asociacijų, paslėptų gelmių, ir, kas taip pat nieko keisto, viso šito R. Gavelio kūryboje randa daug. Tik čia iškilo štai koks klausimas: knygos pristatymo metu „Tyto albos“ direktorė L. Varanavičienė minėjo, kad kai ji sutiko kultūrologą A. Salamavičių, pastarasis jau rašė knygą apie R. Gavelio kūrybą. Taip ir nesupratau – ar tos knygos dar tebuvo tik 19 puslapių (būtent tiek yra A. Salamavičiaus pateiktos analizės), ar ji dar kada nors bus. Antrasis variantas būtų daug priimtinesnis.

Štai toks tas Bliuzas Ričardui Gaveliui. Keistokas, šiek tiek įdomus, šiek tiek nuobodus (hm, o kur aš girdėjęs visiškai nenuobodų bliuzą?), šiek tiek keistas, šiek tiek įprastas. Nežinau, bet kažkodėl man atrodo, kad R. Gavelis iš dausų turėtų į šią knygą žvelgti ironiškai. Negaveliška ji. Per mažai provokacijos, per mažai išradingumo ir netikėtumo. O gal kaip tik dar ironiškiau nusišypsoti: „cha, norite apie mane ką nors sužinoti? Mėginkit, mėginkit…“ Vis dėlto, beveik visi, rašę prisiminimus, tvirtina viena – nors R. Gavelis iš pažiūros visai nekreipė dėmesio į ignoravimą, kurio jam gausiai atseikėjo literatūrologai ir kolegos rašytojai už dūsavimų literatūros kanonų laužymą, jam buvo skaudu ir neįvertinimas, ir idiotiška kritika, kuri rašytojo kūriniuose įžvelgdavo tik obscesiją ir norą šokiruoti. Todėl šis leidyklos žingsnis yra gražus ir reikalingas. Kaip ir iniciatyva perleisti visą R. Gavelio kūrybą, nes sako, kad R. Gavelio nėra mokyklų programose. Tačiau bent jau man įsivaizduoti XX a. pabaigos lietuvių literatūrą be „Vilniaus pokerio“ – tai tas pats kaip valgyti nesūdytą silkę. Nors ir dėl skonio ir nesiginčijama.

Negaveliškai apie (ne)Gavelį