gal rasi keletą akmenėlių, juodą plunksną, dumblo

ar kokią dėžutę

su neužmirštuolėm

gal ištrauksi netyčia

juodą nėrinių suknią

dovanotą senelės - ji man kaip tik

tik neturiu kur apsivilkti

Nijolės Miliauskaitės (vos pernai išėjusios) eilėraščiai, atrodo, neatsiejami nuo jos pačios esybės - kuklios, su pasiaukojimu globojusios kad ir vyresnį, bet labai mylimą vyrą - Vytautą Bložę, kurio kūryba Nijolė žavėjosi dar nuo mokyklos laikų. Eilėraščiai atrodo autobiografiški ir panašūs vienas į kitą, ilgiau juos verčiant tiesiog įtraukia į poetės pasaulį, kuriame - niekam nereikalingi prieglaudos vaikai (pati autorė nuo 15 metų mokėsi ir gyveno Marijampolės mokykloje-internate - buvusiame Marijonų vienuolyne su pasieniečių palikimu - kambariais grotuotais langais), benamiškumo jausmas:

(...) ligoninės, pensionai, ilgas

tamsus koridorius, kambarėlis

prie vaistinės, langas, du gultai, anglių

krūva, pečkurys vidurnaktį brazda

po grindimis, žiurkės, naktinis gyvenimas, mes irgi

naktiniai paukščiai, koks skersvėjis

išsinuomotuos skurdžiuos kambariuos, koks šaltis

eina nuo svetimų daiktų

visi

paukščiai turi lizdus, visi žvėrys

turi urvus, o mes?

nuėjai į kapines, prašei išnuomoti rūsį, tarp medžių ir paukščių per vasarą

galėtume sau gyventi, bet niekas

nenori priimti

varinėja nuo rūsio prie rūsio

įtariai žiūrėdami įkandin

Dar - vienišos moterys iš archyvo (čia kurį laiką dirbo ir N. Miliauskaitė), keliaujančios siuvėjos ( negraži senmergė (...) apsiuva visus namus ir vėl išeina ), mergaitės, ruduo, laukų gėlės, šaltos pakrantės, Jis (Tik tu/ galėtumei parvest namo,/ vienatinis). Liūdna, bet ne depresyvi, paprasta, ir kartu neapsakomai gili, tyki, moteriška poezija. 2000-aisiais metais už šį rinkinį poetei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Tykus moteriškumas