Tuo tarpu tolimoje SSRS vieną tokį peterburgietį, Tolkino gerbėją, Nikolajų Perumovą kankino visai kitokie klausimai: "Skaitydamas "Žiedų valdovą" aš vis galvojau: na kodėl jie čia tokie visi juodai-balti, kiek lėkštoki? Puikus pasaulis, bet charakteriai pakeisti tipažais. Ir antra: kodėl blogis toks kvailas? Kodėl Sauronas toks idiotas?" Nejaugi "...Sauronas negalėjo suvokti tokių paprastų dalykų, kuriuos būtų sugalvojęs ir mažaraštis sovietų armijos praporščikas? Kad aplink vienintelę vietą, kur galima sunaikinti Žiedą, būtų neblogai pastatyti sargybą?" Kodėl "...visi orkai tokie pragaro išperos? Kodėl visa ši nacija apskelbta iš prigimties sugedusi - vadinasi, naikintina iki pašaknų?"

Perumovui, kaip sakoma, "ėmė niežėti rankos" ir jis, kaip iki šiol tvirtina, "tiesiog savo malonumui" nusprendė sukurti "laisvą Tolkino tęsinį", juolab, kad profesorius išties paliko turtingą dirvą įvairiausiems pratęsimams, išplėtimams ir pan. Ir sukūrė.

"O, jis rašo kiečiau, nei pats Tolkinas!", - į klausimą, kas gi tas Perumovas, kažkada (apie 1994-uosius ar 1995-uosius) man atsakė vienas fantastų klubo "Dorado" senbuvių. Pati mintis, jog kažkas štai ėmė ir paprasčiausiai pratęsė Tolkino "Žiedų valdovą" pasirodė kiek šventvagiška ir piktinanti - mūsuose juk dar net nebuvo išleista profesoriaus Tolkino trilogijos (ir, įtariu, iki šiol būtų nespėta, jei ne žymusis filmas), o Rusijoje, matote, jau perrašinėja (ar, tiksliau, prirašinėja) žymųjį Viduržemio pasaulį.

Matyt, panašiai pagalvojo ir "Severo-Zapad" leidyklos (tuomet ši leidykla buvo viena iš žymesnių, leidžiančių fantastiką Rusijoje) vadovai, kai 1991-aisiais į juos kreipėsi keistokas jaunuolis, kuris pasiūlė išleisti "laisvą Tolkino tęsinį" bei įteikė leidyklai rankraštį skambiu/ilgu pavadinimu: "Tamsos nužengimas arba Viduržemis po 300 metų". Autoriui mandagiai, bet ryžtingai buvo parodytos durys. Nikolajus Perumovas nepasidavė - pasiūlė rankraštį kitiems leidėjams, šie įdėmiai jį perskaitė, susižavėjo, sutiko išleisti ir... neišleido. Maždaug po metų leidykla "Severo-Zapad" susigriebė ir pabandė surasti keistuolį lankytoją, išplatinusi laikraščiuose skelbimus. Veikiausiai tai padaryti paskatino svaiginanti minėto rankraščio sėkmė: "Tamsos nužengimas..." vienos Stavropolio leidyklos 1993 m. buvo išleistas 50 tūkst. egz.. tiražu ir akimirksniu dingo nuo prekystalių. Surasti Perumovą pavyko ir 1993 m. gruodį šimto tūkstančių egz.. tiražu buvo pirmą sykį išspausdintas "Elfų durklas" (kiek pakeistas ir perdirbtas "Tamsos nužengimas"), pirmoji dilogijos "Tamsos žiedas" dalis... Tolesnę istoriją žino arba gali numanyti daugelis - beprotiška romano sėkmė, arši ir skausminga (apie tai bus kiek vėliau) prisiekusių Tolkino fanų reakcija, netrukus (1994) pasirodžiusi antroji knyga "Juodoji ietis", kurios dėka "laisvas Tolkino pratęsimas", virto jau dilogija, pavadinimu "Tamsos žiedas", keletas šios dilogijos leidimų įvairiose leidyklose, šimtatūkstantiniai tiražai ir t.t.

1995-aisiais pasirodė ir "Tamsos žiedo" tęsinys "Chennos adamantas", kurį, kalbama, Perumovas "išspaudė" jau "sukandęs dantis" ir grynai dėl komercinių sumetimų. Žinoma, tai itin atsiliepė romano kokybei... Įdomu, kad visa ši romanų trijulė dabar vadinama labai įvairiai - vieni ją įvardina kaip "Tamsos žiedo" trilogiją, kiti tuo pačiu "Tamsos žiedu" vadina tik pirmuosius du tomus, kadangi trečiasis jau nebe taip susijęs su Viduržemiu ir, atvirai kalbant, "nuvažiavęs į lankas"... Bet kokiu atveju Perumovo kūryba sukėlė didžiulį šurmulį tarp Tolkino fanų, keletas jų net patykojo rašytoją nuošalioje Peterburgo gatvelėje ir gerokai apkūlė mediniais kardais, išmušė dantį...

Ką gi, dabar visokio plauko Tolkino pratęsėjų (o ypač parodijų kūrėjų) tiek Vakaruose, tiek Rytuose gyvas velnias, užtenka paminėti, pavyzdžiui P. Merfi romaną "Norbitas, arba ten ir atgal" (t.y. "kosminis" "Hobito" variantas, kur minėtas personažas gyvena mažučiame jaukučiame asteroide ir pan.) ar skandalingąjį K. Jeskovo kūrinį "Paskutinis žiednešys" (iliustruodamas žinomą posakį "istoriją rašo nugalėtojai", autorius vaizduoja Viduržemį nugalėtųjų - goblinų ir orkų akimis: čia liepsnoja elfų deginami kaimai, o technogeninę civilizaciją kūrusi Mordoro imperija sutrempta nukariautojų - "Šviesiųjų jėgų" batų). O kur dar visokie "Zvirmarilionai", "Bloga nuo žiedų", "Juodoji Ardos knyga" ir t.t.

Tačiau tuomet Perumovui teko vienam atlaikyti ir populiarumo, ir neapykantos audrą. Kuo gi skyrėsi jo sukurta "Viduržemio versija" nuo kanoniškųjų Tolkino tekstų?

Pirmiausia, matyt, savo etine puse - autorius stengėsi parodyti pasaulį ne iš gėrio (Tolkinas) ar blogio jėgų pusės, o sąlyginai neutralių žmonių žvilgsniu, stengėsi išvengti jau minėto juodai/balto pasaulio vaizdavimo.

Taip pat, manau, dera pripažinti, jog "Tamsos žiedas" nėra "Žiedų valdovo" tęsinys (na, nebent kas tai suprastų grynai mechaniškai) - Perumovo Viduržemis jau visai kitoks. Jei Tolkino kūrinį galima būtų įvardinti epine idealistine fantasy, tai N. Perumovo vizija atstovauja naujajam, realistinės fantasy tipui, kuris persmelktas žiauria ir niūria viduramžių dvasia, kur kiekviena pusė gali turėti savą tiesą, o intrigos, išdavystės, anot apžvalgininko R. Kuliko "...ir nesisapnavo drakonams bei goblinams".

Paties Perumovo teigimu, jam tiesiog norėjosi, kad "...Viduržemyje susidurtų būtent žmogiški charakteriai, norėjosi prieš jėgas, saugančias senąjį palikimą, mesti protingą, gudrų priešą, kuris laimi ne todėl, kad yra didis ir siaubingas, o todėl, kad - gudrus, sėkmingas valdytojas, gabus karvedys, kuris traukia žmones, orkus ir ką tik nori ne burtų galia, o gana paprastomis idėjomis. Tai yra sukurti priešą su sava tiesa, su kuria mes galim nesutikti, mirtinai kovoti, bet vis tik tai ne Juodasis Valdovas, o žmogus iš kūno ir kraujo."

Žinoma, nuo Žiedų karo tepraėję "tik" trys šimtai metų, tad išlikę daugelis Tolkino pasaulio "nuotrupų" - Moraja, Charadas, minimas Gendalfas, Raudonoji knyga, sutinkame magą Radagastą, Sarumaną ir t.t.

Tačiau tai jau turi mažai ką bendro su Tolkino sukurtais ir idealistiškai pavaizduotais personažais. "Perumovo miestai - tai viduramžių miestai su cechais, magistratais, įstatymais ir papročiais, atitinkančiais viduramžių pasaulio realijas", - rašo jau minėtas R. Kulikas. - "Tačiau įsivaizduokite tolkinistų sukrėtimą! Į jų pasaulį, jų puikųjį sapną, įsiveržė siaubingas mėsininkas ir maniakas! Jis atnešė jiems technologijas, taktiką, visuomeninius santykius, piniginių mainų sistemą ir naujas tautas…" Viso to "rezultatas - lavonai, mirtis, griuvėsiai ir degantys Pilkieji Uostai! Košmaras! Juk tai realizmas! Nepakęsim, šaukia tolkinistai. Kaip tai "Blogis" nugalėjo "Gėrį" arbaletais? Na, nebuvo juk pas Tolkiną jokių arbaletų. Ir klajoklių pas jį nebuvo."

Taigi, Perumovo Viduržemis nuo Tolkino skiriasi visų pirma didesne realizmo doze. Vieniems tai didelis privalumas, kitiems - toks pat trūkumas. "Perumovas sugriovė šviesią, liūdną, "elfišką" Tolkino pasaulio grožį, jo tobulumą", - skundžiasi vienas iš Tolkino gerbėjų, - "Žmogus, perskaitęs "Tamsos Žiedą", po to jau niekad nebegalės suvokti Viduržemio taip, kaip iki tol. Jo nebežavės Viduržemio grožis."

Gediminas Kulikauskas

Seniai seniai tolimoje šalyje už bent jau vienos jūros gyveno gerasis archimagas Tolkinas. Vieną gražią dieną nutarė jis padaryti taip, kad pasaulyje būtų gera ir šviesu, ir sukūrė "Žiedų valdovą", "Hobitą", "Silmarilijoną" ir kitas gerosios magijos kupinas knygas. Ir tapo pasaulyje geriau, ir tapo pasaulyje šviesiau, ir ėmė po miškus lakstyti tolkinistai su mediniais kardais. Ne taip seniai, ne tokioje tolimoje šalyje gyveno (ir iki šiol gyvena) piktasis raganius Perumovas. Jis irgi buvo labai galingas, bet jo niekas rimtai nevertino, todėl jis nutarė pasivyti ir pralenkti Tolkiną. Raganius surinko visą savo proto tamsą ir sudėjo ją į tris taip vadinamo pratęsimo knygas. Jose buvo sugriauta viskas, ką sukūrė Tolkinas. Perumovo magija buvo labai stipri, ir netrukus miškuose su tolkinistais grūmėsi tamsiosios perumovininkų armijos, lūžinėjo mediniai kardai. Jei tamsioji jėga būtų pasklidusi po visą pasaulį, tai viskas būtų prarasta. Bet senasis archimagas buvo nekvailas, ir po savęs paliko galingiausią užkeikimą - "Copyright". Todėl piktieji burtai užkrėtė tik didžiąją Perumovo tėvynę ir dar kelias nežymias šaleles, o visas tikrai civilizuotas pasaulis iki šiol mėgaujasi dangiškąja šviesa. Pasakos pabaiga.

O dabar rimtai. Grynai iš techninės pusės "Tamsos žiedas" yra beveik nepriekaištingas. Puiki kalba, įtikinami ir "žmogiški" charakteriai, sklandus ir nuoseklus siužeto vystymas. Neseniai turėjau abejotiną laimę perskaityti vakaruose labai gerą vardą turinčią "Dragonlance" seriją. Ten herojai - kaip Konano barbaro ir meksikiečių muilo operos personažai, o siužetas sukurptas pagal televizijos serialo principą - atskiromis serijomis, net su prieš kiekvieną seriją privalomais anonsais. Čia Perumovas duoda šimtą taškų į priekį daugeliui man žinomų rašytojų. Pradėjus skaityti knygą lengva "užsikabliuoti", ir perskaitęs dvi knygas būtinai nori ir trečios. O tai yra viena iš didžiausių klaidų, nes tada išsisklaido visi geri įspūdžiai.

Prasideda piktoji dalis. Pagrindinis principas norint parašyti gerą mokslinį darbą yra tai, kad tu turi paneigti viską, kas yra parašyta iki tavęs. Perumovas, matyt, šią taisyklę įsirėmino ir pasikabino ant sienos, nes "Tamsos žiede" juoda tampa balta, o visa tai, kas mums taip puikiai pažįstama, sugiaunama iki pamatų. Kaip visi žinote, griauti lengviau nei statyti, todėl visos Viduržemio valstybės sunaikinamos jau antros dalies pabaigoje, o pagrindinis blogietis žūsta paskutinio miesto griuvėsiuose. Bet juk senukas J.R.R parašė tris tomus, vadinasi, ir Nikas turi nenusileisti. Taip šviesą išvysta vienas iš gėdingiausių fantasy istorijos puslapių. Jau pavadinimas "Adamant Xeni" sukelia blogas mintis apie vieną princesę karžygę, o toliau - baisiau. Vyksta milijono plunksnarankių mūšis prieš nuo kalno riedančius vežimus. Prisikelia beveik visi, kuriems kada nors teko mirti Viduržemyje ar kur nors netoli. Galiausiai pasiekiama absurdo viršūnė, kai vienaženklis skaičius superherojų + visagalis auksinis drakonas šturmuoja vakarų žemyną (tą, kur elfai gyveną).

Jei tai nebūtų išsityčiojimas iš vienos iš mano mėgstamiausių knygų, tai būtų gera knyga. Bet per dideles dvasios kančias aš vis tiek rekomenduoju perskaityti "Tamsos žiedą" visiems, kuriems patiko Tolkinas, tai tikrai gera versija to, kas vyko po paskutinio "Karalius sugrįžimo" puslapio. Tik nelieskite trečio tomo, tai gali visiems laikams suteršti jus.

Tomas Petrusevičius

P.S. Antroji "Tamsos žiedo" knyga - "Juodoji ietis" - taip pat netrukus turėtų pasirodyti lietuviškai.

Perskaityti privaloma