Nimfomanas – tas, kuris seksu užsiima dažniau už tave

Užraukiu naktines užuolaidas, užrakinu duris, išjungiu mobilniką, teliką, mikrobangę, šalia pastatau puslitrinį puodelį arbatos ir pasileidžiu ramią muzikėlę (šiuo atveju tebūnie tai Pink Martini, nors pabaigoje repytu sukosi Garbage „Sex is not the Enemy“) – pradedu pilnavertiško skaitymo procesą. Man muzika neatsiejama nuo skaitymo, kaip Alfredui K. Kinsiui (Alfred C. Kinsey) buvo seksas neatskiriamas nuo darbo.

Anuomet profesorių Kinsį studentiškoji visuomenė vadindavo trumpiau – Proku. Šita asoba mano kartos Lietuvos piliečiams mažiau žinoma negu koks Zalytis ar Kąstytis Baltalytis, o štai JAV penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Prokas buvo sekso revoliucijos pradininkas. Taip, taip, būtent jis moksliniais tyrimais įrodė, kad masturbacija neįtakoja delnų apžėlimo, apakimo, išprotėjimo, o po analinio santykiavimo tikrai neatsibusi velnio namuose.

Dešimtasis, iki tol man nežinomo, JAV rašytojo T. C. Boyle romanas yra būtent apie minėtąjį veikėją ir jo aplinką. Seksologo Kinsio istorija perteikiama jo asistento, Džono Milko, akimis: pradedant apsilankymu Proko dėstomame „santuokos kurse“ ir baigiant grupiniu pasikrušimu profesoriaus name.

Kalbant apie literatūrinę romano pusę, tai tiesiog eilinė rašliava. Toks sausas faktų apdorojimas, skurdus žodynas, paprasta romano sandara kažkuo panašu į mokinių rašinius, kai perskaitytos knygos mintys (šiuo atveju realaus žmogaus gyvenimo faktai) ne cituojamos, o tiesiog perfrazuojamos ir įpinamos į mokslinį tekstą. Jei lyginant, tai panašu į kokį Ž. Verną ar D. Brown‘ą, ir tikrai nepretenduoja atsistoti greta J. Fowles‘o ar M. Kunderos. Knyga aktualesnė tik siužetine prasme.

Negaliu sakyti, kad sekso pionieriaus Kinsio gyvenimas romane „Uždaras ratas“ atskleistas netinkamai. Be to, autorius, mano supratimu, nesiekė sukurpti Kinsio biografijos, o, tiesiog, remdamasis realiais faktais iškepė bestselerį apie grupelę mokslininkų, kurių darbo vaisius buvo 1948 m. išleista studija „Seksualinis vyrų elgesys“, o 1953 m. – „Seksualinis moterų elgesys“. Iki tol seksas buvo: nešvanku, gėdinga, asmeniška, nepadoru ir visiškai netinkama tyrimams, o Kinsis su savo komanda įrodė, kad yra priešingai.

Alfredas Kinsis ir jo žmona Mekė romane vieninteliai realūs veikėjai, o visa kita, anot autoriaus, tiktai pramanas. Jeigu taip, tai T.C. Boyle nepasižymi plačia vaizduote, ir iš vis, kaži ar suvokia, kokiame laikmetyje gyvena. Dabar dvidešimt pirmas amžius, ir tokie seksualinio gyvenimo klausimai kaip: - Kada pirmą kartą masturbavaisi? – Kiek buvo tau metų, kai pirmą kartą pamatei priešingos lyties asmens genitalijas? – Kada pirmą kartą išvydai sudirgintą ir stovintį kito vyro penį? – Ar mylėjotės su savo lyties asmeniu? - Ar mylėjotės su gyvūnais? ir pan. retai kam sukelia nepatogumo pojūtį, tačiau, jeigu, tamsta, jaučiatės priešingai, tai romanas „Uždaras ratas“ tikrai Jums. Gi mes - žmonės, - smalsūs padarai, ir mums negali nepatikti galimybė netikėtai atskleisti psichologo seansų užrašus. O čia dar įdomiau, nes dar intymiau nei bandymas sulipdyti nenusisekusią šeimyninę utopiją: čia gi seksualinio patyrimo istorijos. Jau tema (seksualinių eksperimentų), tai nors prie širdies (ir klyno) dėk: sanguliavimą virtualiu pasismaukymu pakeičiantys drovuliai, nusivylusios namų šeimininkės ir net tokie, idealių porų kergėjai kaip G. Navaitis, turėtų knygą praryti vienu mauku ir, įgavę drąsos, dar kaimynui paporinti, kad jų seksualinė inversija yra ne tik madinga, negėdinga, bet ir sveikatą stiprinanti. Aš pats jokiu būdu nesu prieš sveikatos stiprinimą frikcijuojant lytiniais organais, nors dėl Kinsio tėzės, kad „visų tipų seksualinis elgesys, įskaitant ir pedofiliją, sodomiją bei zoofiliją, yra normali, natūrali, gera ir priimtina žmogaus seksualumo raiška“ negalėčiau siena stoti. Gaila man vaikučių. O ir žvėrelių taipogi. Kai prisimenu tą benamį katinėlį skuodžiantį pabrukus uodegą, ar po pasilinksminimo išgaišusią vištidę, tai... Ai, mes gi ne apie mane ar, mano kumyrą, Kinsį. Grįžtant prie romano, galiu pasakyti, kad po poros šimtų puslapių nesikeičiantys tyrimo klausimai, o tik besimainantys respondentai daro „Uždaro rato“ skaitymą nuobodoką. Labai taikliai apie tai išsireikšta pačiame kūrinyje: „ir jei manote, kad sekso tyrimai nepaprastai stimuliuoja, galiu jus užtikrinti, kad nuslūgus pirmajai susijaudinimo bangai <...> į mūsų smegenis ima smelktis nuobodulys ir sekinanti monotonija“ (475 psl.). Būtent, įpusėjus knygą, imi jausti, kad autorius kartojasi, ir bet kokiu būdu siekia sutarto honoraro už apimtį, o tai tikrai neprideda pliusų.

Be fanatiškojo patologo Proko eksperimentų knygoje vystoma ir pramanyto pasakotojo, Džono Milko, siužetinė linija, kurios įdomumas ir sudėtingumas apsiriboja tuo, kad „teorinės sekso studijos neatskiriamai susijusios su praktiniu žinių pritaikymu“ (301 psl.). Milkas santykiauja su Proku, su jo žmona, su savo žmona Airise, su bendradarbio žmona ir dar keliomis šalavomis, tačiau kulminaciniam momentui (romano, ne santykiavimo) artėjant paima viršų meilė, o ne ???. Teip sakant, „kiekviena santuoka stiprėja tik per sutuoktinių patiriamas kančias, tad pasikankinti“ (364 psl.) teko ir Milkui, o išsikankinus atslinko išsvajotoji šeimyninio gyvenimo idilė. Iki begalybės koktu, nuvalkiota ir amerikietiška. Man daug mieliau buvo skaityti to pačio Milko pamastymus, kad „santuoka – iki galo sugedusi prievartos institucija. <...> Vyras iš prigimties buvo panseksualus ir tik visuomenėje egzistuojančios konvencijos – įstatymai, papročiai, Bažnyčia – neleido jam tenkinti savo poreikių su pirmu sutiktu partneriu, neatsižvelgiant nei į jo lytį, nei rūšį. Santuoka buvo akmuo po kaklu ir rankas bei kojas kaustančios grandinės. Vergija.“ (366 psl.). Taip daugiau lietuviškojo realizmo, ir mažiau muilo operų hepiendiškumo, nuo kurio vemti norisi.

Tačiau, kas išspausdinta – išspausdinta, ir aš neištrinsiu... o gaila... savam epiloge įtraukčiau į seksualinio gyvenimo istorijų klausimyną kuklų klausimėlį:

- Ar Jūs norite man dabar atlikti minetą?

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt