Norbertas Vėlius „TIKRAS KARALIUS, KURIS BIJO MAŠINŲ IR ELEKTROS“

Daugeliui mūsų Norbertas Vėlius yra visų pirma lietuvių mitologijos rinkėjas ir tyrinėtojas. Tačiau šioje knygoje surinktos jo paties parašytos pasakos. Aišku, be lietuvių mitologijos neapsieita, bet šiaip tai miestietiškos, šiuolaikinės istorijos. Pagrindinė pasakų herojė, mergaitė Rūta, su stebuklų pasauliu susipažįsta kieme, miške, pas gimines kaime ar naktį užkopus į Gedimino kalną. Arba susapnavus, kad užkopė, ryškios ribos tarp realybės ir fantazijos dažnai nėra.

Kai kurie motyvai atrodo girdėti, tarkim, maži žmogeliukai, gyvenantys po rožių krūmu sode - tarsi iš A.Lindgren apsakymų. Kiti pakankamai originalūs. Žiauroka istorija apie snaigių tėvą ir valdovą Šaltį, kuris, rodydamas savo galias Rūtelei, sušaldo mažą katinėlį: "katinėlis keberiokšt, timpt timpt kojytėmis, ir bematant sustingo. Sustingęs kaip medžiai apsitraukė baltu gražiu drabužėliu. Rūtelė nesuprato - gailėtis katinėlio ar džiaugtis jo naujais drabužėliais". Gerai, kad dėdės Mataušo, girto tysančio patvory, nespėjo "papuošti" naujais rūbais tas rūpestingasis tėvelis Šaltis, Rūtelė sustabdė… Pasakose susipažįstam ir su miškų karalaičiu, ir su palėpėje gyvenančiais kaukučiais. Tačiau veikėjai nėra aiškiai mitologizuojami, nepririšami prie įprastų įvaizdžių: kaukučiai štai anuomet gyvenę požeminėj pily, kaip kokie nykštukai, ir valdė juos karalius su karaliene. Saulės ir mėnulio spinduliai ten vos vos prasiskverbdavo, todėl visi požeminiai kaukučiai turėjo lazdeles su šviečiančiais rutuliukais.

Nepamirštamas ir kasdienis gyvenimas, Rūtelės santykiai su tėvais, kitais vaikais, nors psichologinės dramos iš to nedaromos. Keletas štrichų, ir situacija darosi aiški, lyg ne taip toli būtum nukeliavęs nuo tų laikų, kai suaugusius būdavo taip sudėtinga suprasti. O jiems - tavo fantazijas ir klausimus.

Timpt timpt kojytėmis...