Lietuvoje dabar mes dažnai kalbame apie vertybes ir jų krizę. Neretai - itin didaktiškai, klišiškai ir piktai. O ši knyga kalba apie vertybes labai įtaigiai, paprastai ir aiškiai. Ir labai gražiai. Nesistebiu, kad ji laimėjo Pulitzerio premiją. Istorija pasakojama Džinos Luizos akimis - ir man visgi labai patiko, kaip gražiai parodomas vaiko pasaulio kitimas. Nuo nerūpestingų, bet vaikiško rimtumo kupinų pastangų išvilioti paslaptingąjį gretimo namo gyventoją Bū Radlį iki slaptymosi stebint Tomo teismo procesą ir drebant iš apmaudo, kad nieko negalima padaryti nekalto išteisinimo labui. Graži ir ši sąsaja: "- Nežinau, vargu... – pasakė misteris Reimondas. – Mis Džina Luiza, tu dar nežinai, kad tavo tėtis ne toks kaip visi, tik vėliau tai suprasi... nes dar nepažįsti pasaulio.”  - kad artimieji keičiasi, kai juos imi pažinti ne tik kaip savus, bet ir kaip visuomenės narius. Ir nebūtina frazės: "- "Atikusas sako, kad apgauti negrą yra dešimteriopai blogiau, negu apgauti baltąjį, -sumurmėjau aš. – Jis sako, kad tai užvis blogiausia, ką galima padaryti." suprasti tiesiogiai. Vietoj "negro" čia galima įrašyti bet kurią rasę, tautą ar visuomenės grupę, buvusią ar esančią priespaudoje, bet kurį žmogų, kuriuo galima pasinaudoti dėl to, kad jis - vienu ar kitu požiūriu silpnesnis.   

Trumpai tariant, įžvalgi, protinga ir graži knyga. Nors ir netikiu, kad ji iš esmės paveiktų užkietėjusį rasistą ar fašistuojantį jaunuolį, bet manyčiau, kad visai verta privalomosios skaitymo programos. Net ir čia, kažkada buvusios tolerancijos tradicijomis besigiriančioje Lietuvoje. Nes pagarbos žmogui nebūna per daug.