Keltai - Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus kultūra (maždaug 500 - 50/0 pr. m. e.) Vargu ar kas nors suskaičiuos, kiek per pasaulio istoriją yra išnykę įvairių kultūrų. Kai kurios iš jų, taip ir nepaliko ryškesnių savo buvimo pėdsakų.

Keltai - nesuklysiu pasakęs - viena iš dvasingiausių, kada nors gyvavusių kultūrų.

Kadangi keltai – gamtos vaikai, gamtos pasaulis buvo jų būtis ir draugas.

Nenuostabu, kad John O‘Donohue, poetas, mokslininkas ir kunigas, gilinasi į šios kultūros palikimą, kuriame galima rasti neišsemiamus dvasinės išminties klodus.

Anam cara, išvertus iš geilų kalbos, reiškia sielos draugą.

Knygoje įdomiai atskleidžiamos pararelės tarp krikščionybės, keltų kultūros ir garsių žmonių minčių. Tai savotiškas eklektizmas, kuriuo siekiama svarbiausio tikslo – padėti žmonėms surasti dvasinę ramybę.

Keista, kad ši knyga visame pasaulyje susilaukė gana daug dėmesio (ir visai nesistebiu, kodėl liko veik nepastebėta Lietuvoje). Atrodytų, kad tai neturėtų labai rūpėti, bet vis tik, matyt, vakarų pasaulis grįžta prie amžinųjų vertybių.

John O‘Donohue knygoje aptaria šešias temas – draugystės paslaptį, pojūčių dvasingumą, vienatvės šviesą, darbą – poetinio augimo apraišką, prabėgusius metus: dvasinio derliaus grožį ir mirtį – horizonto šulinyje. Pačios temos, pasak autoriaus, sudaro ratą, kuris keltų kultūroje turėjo itin svarbią reikšmę.

Keltai mėgo vaizduoti ratą. Iš patirties pastebėjo, kad gamtoje, dieviškuose dalykuose, viskas vyksta ratu. Tą pripažįstant, šios knygos sandaroje laikomasi rato principo.

Vos pradėjęs skaityti knygą pajutau iš autoriaus žodžių sklindančią šilumą. Apskritai, pradžia yra bene stipriausia šio kūrinio vieta. Buvau pakerėtas ne tik John O‘Donohue erudicijos, bet ir žmogiško dvasingumo, švytinčio Anam caroje.

Net nežinau su kuo būtų galima palyginti šią minčių ir apmąstymų knygą, kurioje dominuoja visi svarbiausi keltiško gyvenimo aspektai, tačiau į juos žiūrimas per šiuolaikinę, nūdienos žmogaus prizmę. Žmogaus, kuris nemato gamtos grožio, kuris skuba gyventi amžinu rytojumi.

John O‘Donohue nėra kraštutinis naujovių priešininkas, tačiau jis puikiai parodo, kaip tai įtakojo žmonių santykius, kaip pakeitė suvokimą, kas yra draugas, meilė ir jausmai. Iškreipta, iliuzinė naujųjų techologijų tikrovė iškreipia ir žmonių santykius.

Galbūt, daug kas pagalvos, kad Anam cara tėra dar vienas dvasinis vadovas, kokių prirašyta devynios galybės, visgi, turiu pripažinti, kad dabar ypač madingi psichologiniai vadovėliai nė iš tolo negali lygintis su tuo, ką rašo John O‘Donohue.

Mūsų kultūroje pernelyg daug dėmesio skiriama žmonių savitarpio santykiams. Apie juos žmonės kalba dažnai. Tai nuolatinė televizijos, kino filmų ir kitokių informacijos priemonių tema. Technika ir informacinės priemonės nevienija pasaulio. Jos sukelia tik regimybę, kad atspindi į internetą įtrauktą pasaulį, o iš tikrųjų imituoja šešėlių pasaulį. Dėl to pasaaulis dar labiau susvetimėja, žmonės jaučiasi vieniši.

Knygoje nėra didaktikos, kuria dažniausiai mėgaujasi įvairūs guru. Tai paprastas ir šiltas kūrinys apie pasauly, kuris yra mumyse.

Pabudus sielai prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio atgal. Nuo šiol tave degina ypatingas troškimas, kuris niekada nebeleis gaišti pasitenkinimo savimi ar dalinio išsipildymo liūne. Tu trokšti to, kas amžina.

Šią knygą norėtųsi cituoti ir cituoti, nes joje nėra kažko nereikalingo, ar beprasmiško. Nesvaičiojama, kad „blogai“ besielgiantys žmonės pateks į pragarą ar panašiai. Taip pat knygoje nerasite ir užuominų apie tai, kaip žmonės turėtų vieni su kitais, ar net su savimi elgtis. Viskas, ką autorius nori pasakyti, daro kitu būdu – jis ne moko, o parodo, koks gražus gali būti šis pasaulis, jei tik mes matytume ne vien išorę, bet ir vidų. Be abejo, kūrinį apvainikuoja svarbiausia sielos draugo aspektas – meilė.

Kai myli, patiki savo gyvenimą Kitam. Visos užtvaros sugriūva. Nebesilaikoma apsauginio atstumo. Mylimam žmogui suteikiama visiška laisvė įžengti į didžiausią tavo sielos šventovę. Tavo būtis ir gyvenimas gali tapti jo pamatu. Taip arti ką nors įsileisti reikia didelės drąsos. Įsileidus, nes siela yra kūne, Kitam leidžiama tapti tavo dalimi. Tikros meilės šventoje giminystėje dvi sielos susipina. Tapatybės išorinis apvalkalas ir kontūrai išakija. Jūs vienas kitą užpildote.

Ar dar reikia ką nors sakyti apie šią knygą? Na, nebent – imkite ją ir skaitykite, nes tokį turta jūs sunkiai kur nors kitur gautumėte.

Perskaitęs Anam cara iš tiesų galiu sakyti, kad tapau John O‘Donohue sielos draugu.

Geriau nieko nesitikėkite iš šios knygos, nes kad ir kiek tikėtumėtės, ji duos daugiau