O. Henrio (tikrasis vardas - William Sydney Porter) kūryboje, iš pirmo žvilgsnio, nėra nieko magiško. Priešingai, jo veikėjai gyvena 100% materialiame pasaulyje. Didmiesčio skruzdės, skaičiuojančios kiekvieną dolerį doleriuką; rančų gyventojai, kurių rūpesčiai sukasi apiekarvių bandas; smulkūs sukčiai, taikantys išvaduoti pasiturinčius piliečius nuo pinigų, kuriu tiems, sukčių požiūriu, nelabai ir reikia - štai beveik ir visos kategorijos, į kurias papuola O. Henrio personažai.

Nyki medžiaga, ar ne? Kai pagalvoji, kokį prislegiantį nuoboduliu pasaulį galima sukurti iš tokios, kraupu pasidaro. Von Trieras turėtų medžiagos kokiai dešimčiai 'Šokėjų Tamsoje'.

Kokia laimė literatūrai ir skaitytojams, kad O.Henris nėjo lengviausiu keliu ir nesigilino i pilką proletariato kasdienybę. Kita vertus - būtų jis taip daręs, niekada nebūtų tapęs tokiu įtakingu rašytoju, kokiu laikomas dabar, o literatūra būtų netekusi tokio fenomeno, kaip "pabaiga pagal O.Henrį".

Lengva pripildyti magija išsigalvotą pasaulį, tačiau O.Henris sugebėjo atrasti magiją pačioj paprasčiausioj kasdienybėj, ir jo magija yra šviesi tikrąja to žodžio prasme. O.Henris niekada nepamokslauja, jo stilius taupus ir lakoniškas, toks pats ir humoras, o jo apsakymai kuria tokią gerumą ir meilę žmogui spinduliuojančią atmosferą, kokios, mano manymu, nėra pasiekęs joks metaforų ir didaktikos mėgėjas.

O.Henrio kūryba - tai dozė gryno optimizmo, kuris nėra prikišamas. Jis tiesiog yra - ten, O.Henrio materialiame pasaulyje, didmiesčiuose su jų skruzdėliukais, rančose su jų kaubojais, provincijoje su jos "romantikais iš didžiojo kelio". Ir yra neįmanoma neįsimylėti O.Henrio žmonių - valkatos Sopio, svajojančio patekti kalėjiman prieš žiemą, porelės nevykusių pagrobėjų, seifų specialisto Džimio Valentaino, neaiškios biografijos tipo Sandersono Prato, kuris nesupranta Omaro Chajamo poezijos ir visiškai tuo patenkintas... Ir visų visų likusiu.

Todėl, kad šiuos žmones vienija meilė gyvenimui. Jie nesislepia nuo kasdienybės iliuzijų pasaulyje - tiesiog žino, kad gyvenimas visada turi šviesiąją pusę, ir jos nereikia toli ieškoti, ji yra čia pat - imk ir naudokis. Paties O.Henrio skiriamasis bruožas tas, kad jis nuoširdžiai myli savo herojus, ir ta meile užkrečia skaitytoją. O.Henrio kūriniuose beveik nėra blogų pabaigų, ir tai visiškai įtikima. Gyvenimas myli tuos, kurie myli jį. Taip jau yra.

Asmeniškai aš išrašinėčiau O.Henrio apsakymus chroniškam pesimizmui gydyti. Net ir didžiausias cinikas, mano supratimu, neturėtų prie ko prikibti, nes O.Henrio optimizmas nėra dirbtinis, o ir pamokslavimo ten nė su žiburiu nerasi. Ir jeigu net jie neišsklaidytų mizantropiškų skaitančiojo nuotaikų - ką gi, beliktų tik palinkėti "pabaigos pagal O.Henrį".

Patys tikriausi šedevrai