Vien tik išgirdęs žodį “giljotina”, dažnas žmogus išsigąsta. Tai – šiurpus žudymo instrumentas, simbolizavęs revoliucinį terorą XVIII a. pabaigos Prancūzijoje. Sunku patikėti, kad Prancūzijoje, kuri laikoma viena kultūringiausių ir labiausiai intelektualiai pažengusių šalių, šis įrenginys buvo skirtas atlikti bausmei iki pat 1981 m., kada mirties bausmė galutinai panaikinta. Tik nuo 1939 m. bausmės nebebuvo atliekamos viešai, o 1977 m. buvo įvykdytas paskutinis giljotinos nuosprendis.

Šio įrenginio istorijai skirta neseniai pasirodžiusi brito Robert‘o Frederick‘o Opie knyga “Giljotina. Teisingumo stulpai”.

Nusikaltimų, bausmių bei kalėjimų problematika tiek dabar, tiek praeityje domino visuomenę ir tokių knygų pasirodymas turėtų patraukti plačiąsias Lietuvos skaitytojų mases. Pagrindinė knygos problema yra giljotinos idėjos ir praktikos kolizija. Daktaras Joseph‘as Ignace’as Guillotin’as (1738–1814 m.) buvo Apšvietos (Šviečiamojo) amžiaus idėjų šalininkas, nuoširdus humanistas ir visuomenės lygybės principų puoselėtojas. Jo tikslas buvo sukurti neskausmingą ir greitą bausmę.

Kaip jam pavyko įgyvendinti šią idėją, ir rašoma knygoje. Knygos įvade autorius mini, jog knyga bus “ne vien sausi faktai, tai groteskiškai įdomus (!) pasakojimas apie mistinės galios įrankį”. Toks nekuklus savo darbo pristatymas verčia tikėtis ypatingo malonumo skaitant istorinį kūrinį.

Autoriaus pasakojimas prasideda vienu iš paskutiniųjų nuosprendžių vykdymo XX a. septintajame dešimtmetyje aprašymu. Lengvu stiliumi R. F. Opie vaizdžiai parodo giljotinos bausmės rafinuotumą, iškart pajuntama pagrindinė autoriaus mintis, kuri plėtojama per visą knygą – giljotinos bausmė – makabriška ir žiauri, neadekvati netgi didžiausiems nusikaltimams, juolab, nesuderinama su humanistine XX a. patirtimi. Galima teigti, kad toks pasakojimas, nesilaikant griežtos chronologijos (knyga prasideda nuo giljotinos uždraudimo aplinkybių, visame pasakojime yra daug nukrypimų laiko atžvilgiu), yra pakankamai gerai pavykęs autoriaus metodas sudominti skaitytoją.

Vėliau autorius rašo apie XVIII a. Prancūziją. Legenda skelbė, kad besilaukianti J. I. Guillotin’o motina, išvydusi mirties nuosprendžio vykdymą, patyrė stiprų nervinį šoką. Tad mirties bausmės ženklu giljotinos išradėjas buvo paženklintas dar negimęs. Tiesa, skirtingai, nei skelbia kitos legendos, J. I. Guillotin’as niekados nebuvo nuteistas mirties bausme ir mirė savo mirtimi, sulaukęs senatvės.

Teisės istorijos mokslas aiškiai nurodo, kad XVIII a. vadinamosios kvalifikuotosios mirties bausmės buvo itin žiaurios ir viešai demonstruojamos. Žmones draskydavo į gabalus, sukdavo į ratą, degindavo, virdavo aliejuje arba vandenyje. Anot Lenkijos istoriko Janusz’o Tazbir’o, teisinėje visuomenės sąmonėje egzistavo 2 pagrindinės teorijos. Pirmoji: už visuotinai moralei prieštaraujančius poelgius žmogų reikia pašalinti iš visuomenės, o ne bandyti jį perauklėti. Manyta, kad kankinęsis žmogus po to nesikankins pragare. Tokio nusidėjėlio palikimas gyventi galėtų sukelti Apvaizdos kerštą ir tada nukentėtų daugelis kitų nekaltų. Antroji teorija – mąstyta, kad bausmės atgrasins daugelį potencialių nusikaltėlių. Apšvietos mokslininkų ir publicistų darbuose suabejota griežtų bausmių efektyvumu. Monarchai, atsižvelgę į visuomenės kritikų nuomonę, daugumoje Europos valstybių (beje, ir Lietuvos ir Lenkijos valstybėje) panaikino kankinimus, uždraudė persekioti raganas. Tai įvyko ir Prancūzijoje, tačiau mirties bausmės kriminaliniams nusikaltėliams atsisakyta nebuvo. Didžiosios Prancūzų Revoliucijos metu iškilo klausimas – kaip šią bausmę padaryti greitą ir neskausmingą. Mechanizmo išradėjai ir įgyvendintojai buvo jau minėtasis I. J. Guillotin’as bei gydytojas, Chirurgų Akademijos sekretorius Anoine’as Loise’as. Prieš įgyvendindami savo projektą dėl vieningos mirties bausmės įvedimo šie du revoliucijos veikėjai išnagrinėjo, kaip ji atliekama kituose kraštuose, tyrinėti ir panašūs į būsimąjį įrenginiai, veikę Anglijoje. Knygos autorius neginčijamai įrodo, kad giljotina buvo ne Didžiosios Prancūzų revoliucijos išradimas, o senų idėjų pritaikymas. Giljotinos atsiradimas pakeitė bausmės sampratą Vakarų Europoje. Iki tol galvos nukirtimas taikytas tik privilegijuotųjų luomo atstovams, XVIII a. pabaigoje po peiliu gyvenimą pabaigė ir karališkoji šeima, ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių atstovai.

R. F. Opie toliau rašė apie revoliucinio teroro kasdienybę. Iš pradžių giljotina išbandyta baudžiant kriminalinį nusikaltėlį, vėliau autorius su daugybe detalių pavaizdavo karaliaus, karalienės, kitų aukštų pareigūnų mirties egzekucijas. Keista, bet jakobinų vadų – Luiso Sen-Žiusto (Louis Antoine de Saint-Just), Maksimilijono Robespjero (Maximilien Franēois Marie Isidore de Robespierre), prokuroro Antuano Tinvilio (Antoine Quentin Fouquier de Tinville) mirties bausmių jis neaprašė, nors netgi XIX a. žymiajame Tom’o Carlayl’io veikale apie Prancūzų Revoliuciją galima buvo rasti medžiagos. Taigi, kontrasto ir platesnio požiūrio pateikti F. Opie nepavyko. Galima neabejoti, kad tokio pobūdžio knygos skaitytojui svarbu būtų žinoti, kad M. Robespjeras mirtį sutiko verkšlendamas, bandė pabėgti nuo budelio. O štai L. Sen-Žiustas mirtį sutiko ramiai. Bausmių aprašymas ilgas ir išsamus, autoriui puikiai pavyko atkurti bausmės atmosferą, parodyti jos nehumaniškumą ir neteisingumą. Kai kada galima įžvelgti, kad F. Opie per daug šališkas. Pvz., vertindamas karalienės Marijos Antuanetės bausmę jis nevengia gailesčio ir susižavėjimo pilnų žodžių, tačiau rašydamas apie priešišką (revoliucionierių) pusę nepasidrovi tokių žodžių kaip ekstremistai (vargu, ar tai XVIII a. tinkantis terminas) [p. 119], “šlykštusis Tinvilis”. Iškart matosi, kad autorius nesilaiko moksliniame pasaulyje būtino objektyvumo regimybės ir nelaviruodamas sako, ką galvoja.

Keičiantis santvarkoms ir žmonijai pamažu einant progreso keliu, nuolatos kyla diskusijos dėl Didžiosios Prancūzų Revoliucijos reikšmės ir rezultatų šiandienos Europos gyvenimui. Neatmetant revoliucijos idėjų įtakos įgyvendinant visų žmonių lygybę prieš įstatymus, valdovo sakralumo panaikinimą, kovą su feodalizmo likučiais ir aristokratijos savivale, šiandien netgi kairieji istorikai sutinka, kad jakobinų teroras nebuvo pažangus reiškinys. Jis tik dar labiau suvienijo priešiškas revoliucijai Europos imperijas. Naivus ir netoliaregiškas Liudvikas XVI nebuvo tironas, jis siekė Apšvietos idėjų įgyvendinimo, nepasižymėjo kraugeriškumu ir nebuvo pats išlaidžiausias monarchas. Jo vieta istorijoje menka, bet jis, kaip ir jo žmona, nebuvo vertas griežčiausios bausmės. Iš Prancūzijos atėjusios revoliucinio teroro idėjos siautė ir Vilniuje bei Varšuvoje, po daugiau kaip šimto metų jos nukeliavo ir į bolševikų valdomą Rusiją bei kitas valstybes. Revoliucinėje Prancūzijoje, kur mirties nuosprendžiai buvo skaičiuojami tūkstančiais, šis procesas negalėjo praeiti be pėdsakų. Todėl autoriaus šališkumą galima iš esmės suprasti.

Pasibaigus politiniam terorui, giljotina tapo bausmės už kriminalinius nusikaltimus vykdymo priemone. Toliau autorius pateikia įvairias istorijas iš budelių gyvenimo (pvz., kaip girtuoklis ir švaistūnas Paryžiaus budelis Clément’as Sanson’as užstatė mechanizmą ir gavęs valstybės įsakymą vykdyti egzekuciją, neturėjo kaip. Nusižengėlis buvo atleistas iš pareigų ir 1847 m. pasibaigė žymioji budelių dinastija.)

Kitos autoriaus keliamos problemos – giljotinuotųjų kapines (kaip buvo rasti karaliaus ir karalienės, kitų žymių revoliucijos epochos veikėjų kūnai), ar nukirstai galvai skauda (atsakymas į šį klausimą rastas nebuvo, nors daugelis gydytojų bei mokslininkų eksperimentais įrodinėjo savo tiesas). Aprašomi kai kurie nenumatyti atsitikimai bausmių vykdymo metu. Negalima įtarti autoriaus mėgavimusi žiaurumu. Jis pakankamai ramiu tonu komentuoja įvykius.

Vertinant knygą bendrai galima teigti, kad šis leidinys – tikrai įdomi mokslo populiarinimui skirta knygelė, tačiau specialistui ši knyga nebus itin svarbi, joje pateikiamus faktus reikės tikrinti. Kita vertus, knygos rašomos ne vien profesionalams, tad knygos pasirodymą galima vertinti palankiai.

Giljotinos bausmė daugeliui