Originalus žvilgsnis į pasaulį

Gerda Pilipaitytė ir Karolis Dzikavičius.

„Nemoku ir nenoriu rašyti apie tai, ko nepažįstu, ko neišgyvenau.“ – viename interviu sakė lietuvių dramaturgas Raimundas Samulevičius. Tačiau rašytojų būna įvairių – vieni rašo tik apie tai, ką mato, ką patiems tenka patirti (juk kitaip bus nesąžininga skaitytojų atžvilgiu – kaip galima rašyti apie abortus, jei net ištekėjusi nebuvai??? ), o kiti, priešingai – nelaiko savęs rašytojais jei nesugeba visko įsivaizduoti. Viename populiariame bestseleryje buvo rašoma: „Jei negalite nieko išgalvoti, esate ne geresnis už kokį žurnalistą.“ Bet yra autorių, kurie sėkmingai laviruoja tarp vaizduotės ir to, kas yra aplinkui.

Viena iš tokių – norvegų rašytoja Benedicte Meyer Kroneberg. Ji yra baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirba mokytoja. Darbas su mokiniais ir jos gyvenimas name Hisoy saloje, pro kurio langus atsiveria vaizdas į Skagerako sąsiaurį, du švyturius toli jūroje, o antklodės kvepia vandenynu, atsispindi ir rašytojos debiutiniame romane „Niekas negirdės, kaip tylu“.

Knygoje pasakojama apie mergaitę Haną, kurios mama, menininkė, nuolat dirba ir tas darbas jai sukelia psichologinių problemų: kartais ji nekontroliuoja savęs, o kartais nugrimzta į gilią depresiją. Kadangi romanas parašytas pirmuoju asmeniu, t. y. mergaitės akimis, o mama savo būsenomis jai atrodo tokia skirtinga, ji sugalvoja, kad turi tris mamas: Varną (dėl netvarkingumo, čaižaus balso tono, išsiblaškymo ir to, kaip kietai Varnos rankų pirštai suima jos pečius), Nakties paukštę (kai mamai būna depresija ir ši tik sėdi tylėdama tamsoje) ir mamą, kada ji būna mama, ta kuri leidžia laiką su savo dukterimi, jos neužmiršta. Tuo tarpu tėvas – lakūnas, kurio nuolat nebūna namuose, bet jis stengiasi rūpintis šeima kiek įmanydamas. Galima sakyti, kad knyga sudaryta iš dvejų dalių: mažosios Hanos prisiminimų ir Hanos, jau suaugusios, grįžimą į gimtuosius namus, po mamos mirties ir bandymą suprasti.

Šis kūrinys priskiriamas suaugusiųjų literatūrai dėl nagrinėjamų psichologinių problemų, gilesnių minčių nei parodo pats tekstas, tačiau jis turi pasiskolinęs kažką iš vaikų literatūros, kas ypatingai jaučiama pirmuosiuose romano puslapiuose. Tai yra paprasčiausi, nesudėtingi dialogai: „- Kai manęs nėra visada gali paskambinti tetai. – Gerai. Jei ji, mama, labai labai dirba. – Gerai. –Jei ji per daug dirba ir užsimiršta. – Gerai. – Kitą kartą taip ir padaryk, gerai? – Gerai.“ ir pasaulis vaiko akimis, kuris atrodo gana pasakiškas: mamos, kaip trijų (tarp kurių yra pakankamai mistinių) asmenybių vaizdavimas, įvairūs vaikiški žaidimai, tokie kaip apsimetimas voveraitėmis, miško fėjomis, undinėlėmis, klajoklėmis, kurios ieško maisto, kad išgyventų. Visa tai kuria pasakišką atmosferą, lyg tai būtų kūrinys vaikams, pagardintas aštriais psichologiniais prieskoniais suaugusiems.

Romano „Niekas negirdės, kaip tylu“ tema yra vidinis šeimos pasaulis, vaizdas į viską iš pačio šeimos rato, o ne iš šalies. Tai padeda perteikti pagrindinę kūrinio mintį, kiek daug įtakos vaikui turi santykiai ir atmosfera šeimoje. Kad visa tai lieka net mergaitei suaugus. Ir per šią šeimos įtakos prizmę atskleidžiamos ir kitos problemos. Mamos mirtis buvo tas raktas, kuris iššaukė visas kitas problemas, nukeldamas Haną atgal į vaikystę. Šis įvykis ją taip sukrėtė, kad autorė, norėdama tai pabrėžti, vaizduoja jog mergina nebeatpažįsta maisto skonio: „Koks tai skonis? Ar man skanu?“. Kaip jau minėta, tai buvo tik užuomina atsiskleisti kitoms problemoms. Vienas iš svarbiausių paliečiamų klausimų – vaiko vidinis pasaulis. Mergaitė atstumiama draugių ir apskritai vaizduojami mergaičių draugystės atspalviai: atstūmimas, naujų draugų ieškojimas, nesugebėjimas paprieštarauti, žaidimai, permainos, suaugusių žmonių įsikišimas į jų santykius. Svarbu tai, jog draugės Haną atstumia būtent tada, kada jų jai labiausiai reikia. Parodomi abejojimai vaikystėje „pasakyti ar ne“, „žaisti ar ne“. Netgi paliečiami tokie klausimai, kurie tinkami ne tik vaikams: „- Molio gabalas tuoj taps tuo, kuo gali tapti. - O jei vargšiukui molio gabalėliui nepavyks to padaryti <...> Jei taip ir liks moliu. Bus gaila jo.“ Bet visgi romanas sutelktas ties vaikų problemomis, kada jie yra apleisti tėvų, pavyzdžiui, dėl darbo, kaip Hanos atveju, arba dėl tėvų skyrybų, kaip Anos Britės: „...mama nesiliauja liūdėjusi po skyrybų ir daugiau beveik niekada neruošia pietų.“ Taigi, šis pasakojimas puikiai parodo vidinį, komplikuotą šeimos gyvenimą. Be to, labai reikšminga, kad čia iškeliama vyrų / tėvų nekalbėjimo problema. Jų nesugebėjimas perteikti jausmų, išgyvenimų žodžiais ir verčiau pasirinktas nutylėjimas. Be abejo, dėl to būtų galima ginčytis su autore, nes „nutylėjimą“ galima sieti ir su moterimis / motinomis, tačiau pati autorė teigia, kad ji taip norėjusi atkreipti dėmesį į tas kartas, kuriose dauguma vyrų buvo būtent tokie.

Šitokią problematiką galima aptikti ir kituose kūriniuose, bet šis kūrinys išskirtinis tuo, kad B. Meyer Kroneberg meistriškai perteikia tai per kvapų ir garsų gamą. Pavyzdžiui, mergaitė visada atkreipia dėmesį į patalynės kvapą: namuose ji kvepia vandenynu, pas tetą – „geltonuoju muilu“, per atostogas – kremu nuo saulės. Čia galima sutikti su autore, kuri primena, kokie svarbūs vaikystėje buvo smulkūs dalykai, tokie kaip patalynės kvapas prieš miegą. Kvapai čia užima labai svarbią vietą: „...skubotai vienas kitą prisiglaudėme, apsikabinimas tetruko akimirką, nespėjau užuosti jo kvapo - visada naudojamo skysčio po skutimosi.“ Labai įtikinamai aprašomi ir kiti pojūčiai: „...aš tokia pavargusi, tokia pavargusi , aš taip ilgai bėgau, tokia esu pavargusi.“

Knygoje galima aptikti ir to, kas būdinga konkrečiai skandinavų tautoms, minimi troliai ir kiti pasakiški personažai, savitas pajūris, patiekalai: žuvų kukuliukai, keptos menkės. Dėmesio skiriama ne tik išorinei erdvei, bet ir vidinei, kada namuose nedega šviesos, nėra mamos - kambariai atrodo grėsmingi. Kalbant apie tai, kas būdinga skandinavų literatūrai, tai ir šiame kūrinyje neapsieisime be sniego. Mamai mirus, sniegas kuria atšiaurumą dukrai sugrįžus namo.

Pasitelkiami ir kiti simboliai: juoda spalva, galvos skausmas, „baimė skrandyje“. Savotiškai perteikiami Mikelandželo žodžiai: „Visi turi savyje tai, kuo galėtų tapti...“ Šis sakinys reprezentuoja tai, kad Hanos mama yra menininkė, o jos paveikslas piešiamas pasitelkiant nebaigtus sakinius ir būdvardį „varniška“, kad atsiskleistų jos kita, nekontroliuojama, „nerišli“ pusė. Rašytoja gražiai sužaidžia žodžiais: kvaila varna – miela varna, širdies tuksėjimas lyginamas su laikrodžio tiksėjimu, labai daug pakartojimų, nemažai palyginimų („balsas toks kandus, kaip adata“), įdomi metafora, kada švyturio šviesa lyginama su „švytinčia ranka“. Romanas užbaigiamas Hanos „išsivalymu“ nuo to, kas buvo skaudu. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pabaiga gana banali, pats romanas yra sklandus, natūralus, o pačiai pabaigai parenkami akivaizdūs simboliai, kurie atrodo gana dirbtinai. Norėtųsi, kad pasakojimo natūralumas, paprastumas būtų išlaikyti iki pat paskutinio žodžio.

Skaitant pirmuosius puslapius, atrodo, kad knyga toli gražu nebus gera – sakiniai ir dialogai primityvus, rašoma kaip „...mano ilgaauliai sudrėko nuėjus vos porą metrų.“, kas primena pigias knygas paauglėms. Bet iš pradžių dar negalima suprasti apie ką kalbama, ir tik atsivertus antrąjį skyrių išryškėja tikroji romano vertė. Pirmasis skyrius apie Haną jau suaugusią, o antrąjame matome ją vaikystėje. Tose dalyse, kur kalbama apie vaikystę yra daugiau veiksmo, įvykiai rutuliojasi greičiau, o ten, kur pasakojama apie suaugusią merginą -  viskas vyksta lėtai, daugiau apmąstymų, gana pasyvių vidinių išgyvenimų.

Kad ir kaip bebūtų, kaip pirmasis Benedicte Meyer Kroneberg darbas knyga yra nuostabi. Jausminga tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Nepasakytume „šilta“, veikiau „šalta“. Nes tą galima justi iš vandenyno, sniego, juodos spalvos, bei iš žmonių bendravimo. Stiprioji romano pusė yra ne tai, kaip tekstas pateikiamas, o pats tekstas, tai kas juo pasakoma. Autorė neapsunkina kūrinio per daug plačiais gamtos aprašymais, orientuojasi į žmones, ypač į vaikus, jų patiriamus išgyvenimus.

Kūrinio kontekstas yra puikiai autorei pažįstamos gimtosios vietos, o štai patys veikėjai, įvykiai – išgalvoti. Nors B. Meyer Kroneberg taip meistriškai viską pateikia, kad sunku tuo patikėti. Atrodo, kad ši istorija tikrai turėjo būti tikra, bent pusė jos. Geriau pagalvojus – ir yra. Juk tokių šeimų daug. Daug nutylėjimų, daug darbo, daug vidinių prieštaravimų.

Puiki knyga tiems, kurie pamiršo kaip atrodo ir kvepia vaikystė. Kūrinys, priverčiantis susimąstyti apie tai, kaip buvo elgtasi su mumis ir kaip elgiamės (elgsimės) mes. Gerai žinome, kad tėvai dėl to darbo nemes, bet požiūrį į bendravimą galima pabandyti keisti.