"Kuklutė - velnio sužadėtinė (užrašai, rasti Drujos pilies užkaboriuose)", 190 p.

Ne, būtent šitie užrašai - nei liaudies, nei lietuvių, nei išvis pasaka, ir, beje, vaikystėje ta maišalynė juose iš lotyniškų, angliškų ir dar biesai žino kokių citatų, pusiau suprantamų pavardžių ir pavadinimų apskritai piktino. Tačiau dabar šį kūrinį bene smagiausia skaityti, kad ir dėl tokių kalambūrinės logikos perliukų, kaip pacituotasis. Kiti tekstai savo turiniu paprastesni, nors visų kalba puošni, ironiška, šiek tiek net primena F.Rablė stilių - ne veltui prancūzų mokykla…

Trumpai priminsiu, kad O.Milašius (1877 - 1939 m.), gimęs Čerėjos dvare Gudijoje (Baltarusijoje), vienuolikos metų buvo atvežtas į Paryžių mokytis, o baigęs studijas blaškėsi po Europą, niekur nesijausdamas savu. Jo gyslomis tekėjo LDK bajorų - iš tėvo pusės ir žydiškas - iš motinos pusės - kraujas; be dvaro, paveldėjo jis ir savotišką būdą, ir giminės ligas, ir baimes. Nepripažintas plačiosios visuomenės savo laiku, poetas kankinosi, nors slėpė tai. Rašė daugiausia eiles, poemas, dramas, romanus, o vėliau susidomėjo pranašystėmis ir Biblijos studijomis. Pasakos - palyginti šviesus sluoksnis jo kūryboje. Žinoma, jos rašytos ne lietuvių kalba, ir mus pasiekė išverstos. Sakoma, prancūziukai apie Lietuvą visų pirma ir sužino būtent iš Milašiaus pasakų. Ir mums šis O.Milašiaus originaliai apžaistas folkloro žanras gali atskleisti nemažai naujo - greta to, ką seniai žinome esant tautosakiniu palikimu…

Visų pirma, "Lietuviškos pasakos" parašytos ne prisitaikiusio prie kaimo pasaulėžiūros ir šnektos žmogaus. Jos - miestiečio, suformuoto Paryžiaus, miesto, elegantiško iš vienos pusės ir vulgaroko iš kitos. Net lemenantys karalaičiai ir varlės Milašiaus pasakose stilingi, jau nekalbant apie velnius ir lavonus. O kaip pasakų herojai kalba - pavydėt tegali jiems išsilavinimo ir retorinių sugebėjimų: " - Ir mano likimas kaip tas šiaudas, - atsiduso plėšikas, eufemizmų mėgėjas. - Man patinka auksas, bet ir širdis mano auksinė. Žodžiu, prisiekiu nekaltų vaikelių išžudymu ir septyniasdešimties Kelno mergelių išniekinimu, esu pernelyg geras ir jautrus!" (156 p.). Interpretuojama nemažai žinomų pasakų (Eglė Žalčių karalienė, Sigutė, Žaliabarzdis, Dangus griūva ir pan.), bet yra ir visai originalių. Būdingas jų bruožas - ironija. Pvz., devyni broliai, prieš jodami gelbėti sesers Elenytės, kurią tuoj tuoj pačiups slibinas, dar nepamiršta pasigaląsti kardų ir palakinti šunų; išpuikęs karalaitis galų gale pasižada savo Kvarklei nuo šiol būti tikras avinas; piktasai velionis ilgas pasakas pasakojančiai senei sako: "sene sene, tu mane į kapus nuvarysi… tai yra iš kapo prikelsi".

Labai pritariu autoriaus pastabai dėl valdovu patapusio kvailio: "Taip mūsų kvailiukas tapo karalium, ir tai, mieli vaikeliai, visų keisčiausia. Kur tai matyta ir girdėta, kad soste kvailys išsipleikęs sėdėtų?" (131 p.).

Dar vienas pasakų bruožas yra jų erotizmas. Štai meistro Jokimo žygdarbių detalė: "Kai sugrįžo pas velnienę, kuri pasirodė jam nuoga, vien papuošalais apsikarsčiusi, pervėrė jį meilės strėlė, nes buvo jis jaunas. Bet vis dėlto užmetė jai pavadį ant kaklo, ir, kaip Dievas mato, paleistuvė pavirto kumele. Dabar visi paklausykite: bernaitis apsižergė mergą, paleido darban pagalį, paskui įsmeigė ietį ir išlėkė pro palėpės langą, bet šįsyk jau pats raitas, o ne apačioje." (p. 199).

Na, ir dar apie iliustracijos - savotiškai nedailios, charakteringos, knibždėte knibžda įvairiarūšiais nelabaisiais, o dar ir pusnuogių mergikių pasitaiko. Žodžiu, netradicinė tai pasakų knyga…

Labai netradicinių pasakų knyga