Apie knygą: Andrius Užkalnis – Kelionių istorijos
Leidykla: Baltos Lankos (2010)
ISBN: 9789955233633
Puslapių skaičius: 328

Kartą šalyje, kurios jau, ačiū Dievui, nebėra, gyveno berniukas. Spalvų, būtent spalvų ten trūko – spaudos, namų, interjerų, paprasčiausių daiktų. Ir jų negalėjo būti šalyje be laisvės, šalyje, kurioje norėdamas išvažiuoti į „užsienį“ privalėjai gauti leidimą ir dar įgydavai įdomių pareigų – pavyzdžiui, papasakoti, ką kalbėjo tavo bendrakeleiviai kelionėje. Tad tam berniukui ant jūros kranto išplautas spalvotas buteliukas atrodė tarsi laiškas iš kito pasaulio, kito gyvenimo. Kaip ir margaspalviai žurnalai, kuriuos atnešdavo mama, dirbusi Technikos bibliotekoje. Ir visi, kuriems dabar bent virš 33-ejų, dar turėtų atsiminti, kaip stebuklingai atrodė, pavyzdžiui, „Quelle“ katalogai, kaip jie eidavo iš rankų į rankas, per kaimynus ir pažįstamus, ir koks džiaugsmas būdavo juos vartyti. Neįtikėtini žaislai, neįtikėtini magnetofonai, besišypsantys veidai. Ar taip gali būti? 

Toji pilka šalis nunyko praeities miglose kaip blogas sapnas, kaip ašaros, vieną dieną nudžiūstančios ant skruosto. Bet berniuko nuoskauda tai pilkumai liko – o gal tiesiog į jį buvo įsikūnijusi dvasia, kuri negalėjo pakęsti suvaržymų, negalėjo pakęsti draudimų bei kvailų nurodymų „stoj tam, slušaj siuda“ (deja, išvertus į lietuvių kalbą telieka: „stok ten, klausyk čia“). Ir užaugęs tas berniukas pakėlė sparnus – tolyn, kitur, kur žmonės kiti, kur kiti kraštai, kur kitoks gyvenimas, ir dar kitoks gyvenimas, ir dar visai visai visai kitoks gyvenimas. O kadangi jis taip pat mokėjo stebėti ir pastebėti, gilintis ir suprasti, priimti ir vertinti, be to – visa tai aprašyti, jis ėmė rašyti straipsnius, kurie galiausiai gulė į knygą. Ir štai – Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“. Bet iš tiesų autoriaus vardas šioje knygoje turėtų būti pavadinimo dalimi. Kaip ne kaip, po populiariosios antropologijos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ neįtikėtinos, bet dėsningos sėkmės, Užkalnio pavardė jau tapusi brendu (prekyženkliu – kaip tik ką pataisė paslaugus žodžių doroklio taisytuvas). Be to, Andrius (leisiu kreiptis vardu) neapsimetinėja objektyviu tyrinėtoju, filosofu ar kitokiu tiesos ieškotoju. Iš jo rašinių ne pulsuoja, bet tiesiog geizeriais trykšta nesuvaidintas asmeniškumas – visa medžiaga tarsi per virtuvės kombainą pereina per jo anaiptol ne lyrinį subjektą ir labai aiškų „aš“. Čia nėra perskyros tarp autoriaus ir veikėjo, jis tekste užima ne mažiau vietos netgi už aprašymo objektą. Gerai tai ar blogai – skonio, o gal - pripratimo reikalas. Bet faktas – knyga turėtų vadintis „Andriaus Užkalnio kelionių istorijos“, ir ne kitaip. 

Kaip niekur neslepiama, skirtingai nuo „Anglijos“ tai nėra nauja medžiaga. Į knygą susiūti kelionių ir susiję straipsniai, rašyti žurnalams „Istorijos“ (graudus amžinatilsis ir prakeiksmai tiems, kas nutraukė jo leidybą), tiesa, kai kurie žurnalo jau nebeišvydo. Medžiagas sieja tik du dalykai: kelionės ir Andrius Užkalnis. Daugiau – jokių taisyklių, bendrų turinių, konceptualių struktūrų. Na, nebent ryškia linija besidriekiantis sarkazmas „backpackeriams“ (t.y. – apsirūkiusiems turistams neplautomis galvomis) ir įvairiems „komuniagoms“ (prie jų priklauso daug kas – ir profsąjungos, ir „The Guardian“, ir leiboristai, ir „runkeliai“, ir rusofilai, ir jaučiantys nostalgiją „sovokui“, sąrašas čia tikrai nesibaigia). Tad gal pačio veikalo aptarimą aš irgi pradėsiu nuo trūkumų ir įvairių erzinančių momentų. 

Pirma, visiškas sistemos nebuvimas, tiksliau – įžūlus sistemos imitavimas surašant dirbtinį „turinį“. Pradedame nuo Ganos, o jau žiūrėk – Armėnijoje ar Rusijoje. Dar neatsikvėpėm – klaidžiojam po Dubajų, tada staiga jablynkšt – ir Nida, iš ten – Šveicarija, Japonija, Italija. Visa tai dar, tarsi reklamos intarpais, skiedžiama „pažiūrinių nuošnekų“ ©* rašiniais apie visokius buteliukus (vis dar sunkios vaikystės atgarsiai?), viešbučius bei... kvapus! Nuo tokios eklektikos, stačiai „Bohemian Rhapsody“ ant popieriaus, galva svaigsta nejuokais. Taigi, to, kuo mane labai žavėjo „Anglija“ – solidaus nuoseklumo, čia su lupa nerasi. Autorius, prisiekęs meilę Šveicariškai tvarkai, begėdiškai išduoda jos dvasią, komplektuodamas knygą tarsi koks Bombėjaus lūšnos statytojas: lakštas faneros, atplaiša parūdijusios skardos, „auksinės spalvos“ plastikinė lentutė... Antra, pasikartojimai. Gerai, tarkim, neišvengiama – skirtingų žurnalų, skirtingų laikotarpių straipsniai be aiškios tvarkos dedami į knygą, vasaros sezonas, tautai reikia lengvų skaitinių, bestselerio autorius mielai melžia savo raštų karvutę. Na, bet palikti pasažą ir dar italicu „Andrius Užkalnis vėl sugrįžo į Japoniją“, kai tik ką baigėsi pirmasis straipsnis apie Japoniją, tai jau, sakyčiau, veidas į suši padažą arba žurnalas „Žmonės“, rubrika „žvaigždynas“. Apie nuolatinius pasikartojimus apie nevykėlius taupančius keliautojus ir tai, ką aš bendrai pavadinau „komuniagomis“ - nebesikartosiu. Beje, sulyginti fašizmo, komunizmo ir antropogeninės klimato kaitos teorijos autorius kaip lygiavertes figūras – šventvagystė. Šįsyk rimtai. Beje, nesupratau ir viršelio – ant kelionių lėktuvu fanatiko knygos užlervoti lokomotyvą? Ir dar, jeigu neklystu, krovininį? Užkalnio į tokį su botagu nenuvarysi. Ką jis ten veiks su savo štibletais ir brangiomis sąsagomis? Čia derėjo užmesti, pavyzdžiui, jau nebeskraidantį „Concordą“ – tai gal būtų dar viena liūdna sąšauka su žurnalu „Istorijos“, bet puikiai įkūnytų visą turinį ir autorių – išdidų, pižonišką, „jūs man nenurodinėsit kaip gyventi!“ ir t.t.

Tačiau vis dėlto žavingiausia, kai tame pižone, toje mėsainių ir įsivaizduojamų cigarų užnuodytoje sieloje, staiga prasikala toks poetas, toks lyrikas ir toks melancholikas, kad, rodos, markinis betonas eižėtų. Jis kantriai ir ilgai ieško žodžių, kokios gali būti Nidos ir Tokijo spalvos. Jis su paauglišku įkarščiu ragina: naktį, į Veneciją reikia atvykti Naktį! Jūs net neįsivaizduojate, ką išvysite ir ką pajausite. Jis – neįtikėtina – bet rašydamas apie Ganą ir pavadinimui, spėju, vykusiai perfrazavęs S. Nėrį ( „Afrikos liūdniausioji styga“) staiga atsiveria kaip užjaučiantis, suprantantis ir visai nebesišaipantis iš tos vargšės, nustekentos šalies. Jis staiga sugalvoja nuostabias metaforas – „nėštumas šią vasarą dėvimas kaip papuošalas“. O koks straipsnis apie kvapus! Andrius puikiai sugeba sukurti buvimo kartu iliuziją – nežiūrint to, kad jo kaip subjekto niekaip neištrinsi iš kelionės aplinkos, jis paslaugiai veda skaitytoją visų juslių keliais: žiūri, klauso, liečia, skanauja, uodžia. 5 D. Ir tai – veikia. Beje, apie skanavimą. Tai dar vienas dalykas, ko man knygoje buvo per daug – maisto. Malda čikagietiškai picai pakartota kokius tris kartus, o ką jau kalbėti apie atskirą straipsnį, skirtą vien valgiams. Ir nors negaliu prieštarauti, kad maistas daug pasako apie šalį, bet mano skoniui jo visgi buvo per daug**. 

Oho, kiek jau daug raidžių! Turbūt atėjo metas iš šitos mišrainės išrinkti mieliausius straipsnius. „Gana“ - skirtingai nuo Pauliaus V.A. iš ztkp, man jis labai patiko. Nuoširdumu. Sakau, aš mėgstu Užkalnį poetą labiau nei Užkalnį – hiperValatką. Dvi odės Nidai – nors ir niekaip negaliu pritarti, kad norint pajusti jos paslaptis Nidoje būtina ilsėtis „buržujiškai“. Studentiškais metais ten nuostabiai backpakinau ir tų dienų prisiminimų nemainyčiau į pačią prabangiausią vilą. Abi Italijos – Sicilija dėl to, kad nuo jos su Užkalniu pradėjau kalbėtis, o ne kariauti (beje, apie Užkalnį – karį būtų galima parašyti atskirą straipsnį, mat karas su kuo nors jam yra įprastinė būsena: pavyzdžiui, pastaruoju metu jis nepasidalina interneto su Artūru Raču), Venecija – dėl sriautingu domkratu*** išsiliejusios romantikos, neleidžiančios suabejoti, jog „Atamanas širdyje – poetas“****. Niujorkas – straipsnis dūzgė kamertonu su mano įspūdžiais, parsivežtais iš ten. Šveicarija – taip, aš irgi mėgstu tvarką, kuri gyvenimą daro tokį patogų ir ramų, visiška priešingybė kelionės šurmuliui ir stresui. Pagaliau – straipsnis apie kvapus. Po perkūnais, bet taip aprašyti drožiamo pieštuko kvapą yra aukštasis pilotažas. Gal ir galima pritarti Artūrui Račui, kad Andrius Užkalnis neturi teisinio pagrindo vadintis žurnalistu, bet visgi bent jau talentingo komercinio rašytojo titulo jis neabejotinai nusipelno, nors Rašytojų sąjungon turbūt nestos – nei „tikrų“, nei „nepriklausomų“. Ir vis dėlto – nežinau, ar knyga pakartos „Anglijos“ sėkmę. Labai džiaugčiausi, jeigu taip įvyktų – mat „Anglija“ buvo sukramtyta ir patiekta, o „Kelionės“ – provokuojančiai neišbaigtos. Tuos rašinius kiekvienas mintyse gali prasitęsti, pildyti, redaguoti. Ji kviečia ne tik kelionei, ji kviečia ginčui ir galvojimui. 

Tai štai tokia priešingybių, asmeniškumų, eklektikos ir įspūdžių marmalynė tos „Andriaus Užkalnio kelionių istorijos“. Tad pabaigsiu irgi asmeniškai: užbaigęs paskutinį pasakojimą, išsitrenkiau į senamiestį. Vilniaus. Turėdamas laisvą pusvalandį, lėtai slankiojau po „pilyną“, vis kyšteldamas nosį į kokius nors užkaborius – arką, kiemą, bažnyčią. Pagalvojau – jau taip seniai neturėjau malonumo ramiai, neskubant pasidairyti. Pakeliauti... vietoje. Pažvelgti ne tik prieš nosį, bet ir aukštyn, virš stogų. Apžiūrėti grindinio akmenį, besikalančio medelio ardomą plytą sienoje. Ir užplūdo tokia melancholija, toks keistas laikinumo ir tuščiai iššvaistytų, nuskubėtų metų pojūtis, pyktis ant nelaiku žylančių plaukų ir nepasiektų norų. Ilgai galvojau – kodėl? Paskui supratau – šioje knygoje aš aiškiai susidūriau su žmogumi, kuris sugeba gyventi savo svajonei. Tai pačiai, kažkada išsiveržusiai iš spalvoto buteliuko Baltijos paplūdimyje. Taip, turbūt tai – pavydas. Vakar jis gniuždė, ryt tikriausiai įkvėps ir iš juodo taps baltu. Ne, tai nereiškia, kad aš pulsiu į lėktuvą ir skrisiu kur akys mato*****. Tiesiog kiekvienas juk keliaujame savo keliu, tik ne kiekvienas sugebame talentingai papasakoti kelio istoriją. 

* - sąvoka „pažiūrinės nuošnekos“, kurią, beje, naudoja ir Andrius knygoje be nuorodos, yra mano sugalvota apibūdinant dar „Istorijose“ skaitomus Andriaus rašinius. Po jos tapau Andriaus kovų partneriu. Ilgainiui tai tapo „gražios draugystės pradžia“ (čia vėl reiktų nuorodos į frazės šaltinį, kurį turėtų žinoti kiekvienas išsilavinęs, juolab Užkalnio raštus skaitantis žmogus, nes įžūliai apsivadinau Andriaus draugu, kadangi nėra kaip kitaip išversti net Facebook‘o „friendo“) :)
** - vėlgi asmeniškumai, o gal – silpnas skrandis, kuris taip patinka mano tinklaraščio anonimams? :D
*** - Andrius nemėgsta sovietinės literatūros, bet čia idealiai tinka citata iš Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“
**** - eilutė iš A. Patacko teksto sovietmečio griuvimo metu fantastiškai populiariai grupės „Gulago univermagas“ dainai. 
***** - beje, kai toks ramus, neskubantis, kiek apšepęs, prasegta marškinių apykakle ir atsipalaidavęs užsukau į „Rkiosk“ nusipirkti ledinukų, pardavėja į mane kreipėsi... angliškai. Štai ką su žmonėm daro emigrantų knygos.

P.S. Jeigu kas nors abejojate, rašau juodu ant balto: knyga man tikrai patiko. Ir tikiu, kad „Maximos“ čekiai, kuriais, kaip visuotinai žinoma, Užkalnis paperka recenzentus, jo piniginėje dar nesibaigė.