Palaidotas Cezaris

Detektyvų skaitymą laikau maloniu užsiėmimu. Tik ne tokių, kur galabytojas taškosi kruvinu kirvuku, sėja šleikštulį ir baimę, o jo pėdsakais, vis pusvalandžiu vėluodami, seka niolika kriminalistų. Sakau, kad įtempto veiksmo trileriukai duoda visai kitokio pobūdžio peno, nei klasikinis detektyvas su charizmatišku sekliu, kuris mėgsta griežti smuiku, ar pašyti išpuoselėtą ūsą. Po tokių klasikinių kriminalinių skaitinių imi dievinti ne autorių ar knygą, o konkretų personažą su visomis jo keistenybėmis, gudrybėmis ir ypatumais. Keista, tačiau tarp tokių mano liubimčikų nebuvo nei Erkiulio, nei Šerloko, nei Semo, nei Filipo — visų šių priekyje sėdėjo storbambis orchidėjininkas Nero Volfas, ankstesniųjų vertėjų vadinamas Niru Vulfu.

Rex‘o Stout‘o sukurtas personažas veža savo ekstravagancija ir sąmojinga pasaulėvoka. Tiesa, kūrėjas skaitytojui neleidžia Vulfu džiaugtis tiek daug, kiek norėtųsi — visą juodąjį darbą ir pasakojimo perspektyvą laiko Vulfo pagalbininkas Arčis Gudvinas, kurį pralenkti sąmojingumu taip pat nelengva. Toks tad tandemas, gimęs iš Stout‘o plunksnos, keliauja per 33 romanus ir 39 apysakas, neskaitant dar kelių romanų, kuriuose Nero su Arčiu nuotykius kūrė jau kiti rašytojai. Lietuviškai galima rasti romanus „Auksiniai vorai“, „Skambutis prie durų“, „Atsakymą žino orchidėjos“, „Lengvabūdės mirtis“ ir „Palaidotas Cezaris“.

Pastaroji išleista dar 2006-aisiais, bet tik dabar sulaukė asmeninės draugystės. Viskas šitoje cezariškoje istorijoje jau įprasta, išskyrus neeilinę aplinkybę, kad Nero Volfas palieka savo apartamentus ir oranžeriją, ką šis daro tik ypač išskirtiniais atvejais. Šįkart bičiuliai automobiliu vyksta į orchidėjų parodą. Kelionę nutraukia automobilio avarija, po kurios ir prasideda visas linksmumas su veislinių bulių čempionu, pretenzingai pakrikštytu Cezario vardu. Tiksliau tai – Hikoris Cezaris Grindonas, dėl kurio ir užverda maišalynė su žmogžudystėmis (tiesa primoji pasirodo tik po šimto puslapių), parodomis, bulių kokybės požymiais bei pirmąja pažintimi su Gudvino drauge Lile Rouan. Žinoma, visame kame žiba Volfo pastabumas, erudicija ir retorika.

„Palaidotas Cezaris“ yra eilinis kokybiškas Rexo Stouto detektyvas, kuriam paaukotų kelerių vakarų su viskio taure rankoje tikrai negaila. Gaila tik, kad tokių klasikinių detektyvų, išskyrus Agatha Christie kūrinius, lietuviškai sulaukiame vis rečiau.