Apie knygą: Lionginas Baliukevičius – Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštis
Leidykla: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (2008)
ISBN: 9986757509
Puslapių skaičius: 224

Atrodytų, paveikiausi visada turėtų būti autentiški tekstai: prisiminimai, dienoraščiai, užrašai. Nes ką gi gali literatūrinė išmonė, palyginus su tikromis kraujo ir purvo kronikomis? Ir vis dėlto, labai dažnai autentiški tekstai, kad ir iš pačių įdomiausių aplinkybių, bet parašyti neįgudusios rankos, stokoja paveikumo. Bet garsusis „Dzūko dienoraštis“ – ne toks.

Nors partizanų atsiminimų teko skaityti ne vieną, ir ne du, „Dzūko dienoraštis“ išsiskiria būtent autentišku asmeniškumu. Ir tai - jo didžiulis privalumas. Partizanas jį rašė sau, į lapus guldydamas ir gyvenimo kroniką, ir jausmus, kurie sutaurina, sugyvina kroniką. Rašė, netgi prašydamas, kad niekas jo neskaitytų, o jeigu rastų – sunaikintų. Tai nebuvo viešas dienoraštis, nors jame, žinoma, nebuvo ir didelių paslapčių – autorius puikiai suprato, kaip tai būtų pavojinga, jei dienoraštis pakliūtų į sovietinių smogikų rankas. Labai įdomu palyginti patį dienoraštį ir pridėtus priedus – to pačio Dzūko rašytą apžvalgą „apie apygardos partizanų nuotaikas“, kur daug daugiau „oficialumo“, nors polinkis į literatūrinį pasakojimą vis tiek prasimuša.

Labai daug šios knygos nepakomentuosi – ją puikiai pristato įvadinis Algio Kašėtos straipsnis, kurio perpasakoti nėra prasmės. Autentiškas laikotarpio liudijimas, atskleidžiantis jausmus, vargus ir kelius žmonių, kurie pasiryžo ginklu priešintis sovietams. Kai peržiūri nuotraukų vardinę rodyklę, pamatai – dauguma jose įsiamžinusių – žuvę. Vienas kitas – suimtas sovietų. Vienas kitas – nuteisti ir sušaudyti pačių partizanų. Mirčių galerija. Kaip rašo ir pats Dzūkas, kai tampa Dainavos apygardos vadu – „Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų  ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“...“ Arba kitoje vietoje pasakoja – „mongolai“ (tai buvo populiari sovietų ir jiems padedančių pravardė tuo metu) siautėja, iš kaimo veža tremčiai į Sibirą žmones, o partizanai nieko negali padaryti – jų gretimame miške vos trys. Iš tokių kuklių pastebėjimų, trumpų štrichų labai stipriai pajunti visą partizanų tragediją, kurią A. Brazaitis kažkada labai taikliai įvardijo - „Vienui vieni“. Ir ne tik vieni, bet ir vis labiau supami provokatorių, išdavikų, persekiojami, vengiami, bet kurie vis tiek atkakliai lieka „paskutiniais laisvais Lietuvos žmonėmis“, kaip labai taikliai pastebėjo Bernardas Gailius knygoje „Partizanai tada ir šiandien“. Visiems kitiems teko mažesniu ar didesniu mastu kolaboruoti.   

Beje, šiame dienoraštyje pasakojama ir apie Kapso išdavystę – trumpai užsimenama, kad tai – poetas Kostas Kubilinskas, vėliau rašęs ne tik šlykščius sovietinius ditirambus „Mylėki partiją vaikuti / Kaip savo motiną myli“, bet daug tikrai puikios poezijos vaikams, kuri leidžiama iki šiol. Tiesa, matyt ir dėl išdavystės naštos jis prasigėrė ir mirė gan jaunas. Neakivaizdi diskusija tarp Dzūko ir Kapso, dar neįvykdžiusio išdavystės, apie Tėvynės ar kūrybos pasirinkimą, apie kūrybos vertę gyvenime, priverčia vėlgi pagalvoti ne tik apie kūrybą, bet ir apie sprendimų pasirinkimo sudėtingumą. Kokio, Dieve duok, mums ar mūsų vaikams, niekada nebetektų daryti.