Apie knygą: Remigijus Misiūnas – Pasiklydę laike
Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754169
Puslapių skaičius: 216

Kiekvienos naujos lietuvių autoriaus fantastinės knygos pasirodymas – tai įvykis. Nes kažkaip nuo senų dienų „sergi“ už tą dažnai nepelnytai ujamą žanrą, už jo ir visos labiau pramoginės kultūros skurdumą  mūsų krašte. Remigijus Misiūnas nėra fantastikos naujokas – keletas jo apsakymų spausdinta rinkiniuose „Geriausia Lietuvos fantastika“, pagaliau, jis įkūrė leidyklą „Bonus animus“, kuri irgi drįso leisti fantastiką, netgi jos klasiką.

Ir štai – „Pasiklydę laike“, anot autoriaus – istorinis fantastinis romanas. 1348 m., pats kovų su kryžiuočiais įkarštis ir nelaimingasis Strėvos mūšis. Dėl kažkokios anomalijos erdvėlaikyje į tą epochą įkrenta keletas po keturių amžių gyvensiančių vyrų. Vietiniams jie pasirodo kaip velniai, negana to – nešini turbūt paties Perkūno duotais žaibais, kurie greitai nuveja kryžiuočius bent nuo vienos pilies. Bet kaip toliau jiems seksis?

Tenka liūdnokai pastebėti, kad paimta fantastinė idėja yra tokia dažna, kad kuo daugiau romano perskaitai, tuo daugiau supranti, kad ne vardan fantastikos autorius šį romaną rašė. Tai labiau lengvas istorinis romanas. Atvykėliai arba „prapuolėliai“ čia atlieka stebėtojų rolę – pasimokę dar iš R. Bradbury „Nudundės griaustinis“, jie nedrįsta kištis, o leidžiasi nešami 1348 m. įvykių srovės. Daugiausia dėmesio – įvykiams, ir ne tik įvykiams, bet ir jų priešistorei ir tuomečių Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių asmenybėms: Gediminui, Kęstučiui, Algirdui, aplinkybių priminimui. Kai veiksmas (ir tekstas) grįžta prie pačių „prapuolėlių“, kažko labai ypatingo nevyksta. Pradinės veikėjų charakterių meškerės užmestos neblogai: vienas – sovietmečio vaikas, kitas – išaugęs Pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje, trečias – XX a. pradžios komunistas, ketvirtas – jau 1990 m. dainuojančios revoliucijos liudytojas. Ir autorius lyg ir bando įskelti intrigos kibirkštėlę (pavyzdžiui, dievobaimingas nepriklausomybininkas ir aršus cicilikas), bet iš jos negimsta liepsnos, kuri varytų į priekį siužetą, tai lieka detalėmis be aiškios paskirties. Netgi „prapuolėlių“ dalyvavimas Strėvos mūšyje siužetui neduoda nieko – tik galimybę jiems pamatyti, kaip gi tas mūšis „iš tiesų“ vyko. Išskyrus „paprastą“ išlikimo klausimą, „prapuolėliams“ daugiau nekyla jokių esminių psichologinių ar etinių problemų, todėl jų „ateities žinojimas“ neįneša konflikto, neįneša intrigos ar dinamikos į siužetą. Nepakankamai sklandus, fragmentiškas ir neįtikinamas „prapuolėlių“ santykis su vietiniais. Pirmiausia, jokio rimtesnio problemų dėl kalbos, didesnių nesusipratimų dėl papročių, vienas iš krivių taip lengvai patiki laiko kelionių galimybe, kad... net sunku patikėti. Ir dar – man labai, nepaprastai ir net žiauriai knygoje trūko humoro. Viskas taip rimta, jau taip rimta, kad nejučiom susirūpini – ir kaip tie lietuviai išgyvendavo tokiame rimtame pasaulyje?

 

Vis dėlto,  yra knygoje ir nemažai gero. Pirmiausia – kalba. Remigijus Misiūnas rašo literatūriškai, sklandžiai, vaizdingai, gal kiek senamadiškai, bet šiais grįžtančio neraštingumo laikais tai yra privalumas, vien dėl to ją norisi rekomenduoti skaityti visiems, kurie bando rašyti fantastiką. Karyba – grožinės literatūros autoriai net ir istoriniuose romanuose retai ryžtasi detaliai atkurti kautynes, apsiribodami epizodiniais pastebėjimais. Čia gi Strėvos mūšis išklotas Tolstojiškai ar Perumoviškai, o gal – kaip kine: nuo pirmos akimirkos iki sudėtingų lygiųjų. Ir man tai patiko – matosi, jog autorius domėjosi, galvojo, įsivaizdavo ir tai perteikė kitiems. Papildomai norisi padėkoti už laimingos pabaigos nebuvimą – tiesą sakant, šįsyk pabaiga yra viena iš tų akimirkų, kai sukurtas tikras emocinis krūvis, ji labai įsimena ir netgi, sakyčiau, tampa knygos puošmena. Aišku, ji sukelia mintis apie tęsinį.

Bet visgi šio siužeto tęsinį norėčiau išvysti kitokį, kad jame rastų vietos ir epizodai, kur Povilui ar jo likimo draugams tektų spręsti: ar naudoti savo ateities žinojimą gelbėti mylimai moteriai, kaimui, vaikams, dar kam nors, ar leisti istorijai tekėti senąja, kruvina vaga. Nes dabar  homunkulas sukurtas, bet stebuklingoji gyvybės kibirkštėlė jame vos rusena.

Lengvas istorinis romanas su keliais fantastikos elementais

P.S. Giedrius Vilpišauskas ir toliau gali ramiai snausti ant laurų. „Vėjas nuo jūros“ konkurento neįgijo.