Paukščiai, draskantys raizgus

Apie knygą: Julija Ostapenko (Юлия Остапенко) – PAUKŠČIŲ GAUDYTOJAS (Птицелов)
Leidykla: ACT (2007)
ISBN: 5170387318
Puslapių skaičius: 540

Kaip sako autorė, jauna, bet anot jos pačios jau „laimėjusi daugybę visokių konkursų“, ji rašanti „Maginę fantastiką su stipriu polinkiu į klinikinę patopsichologiją“. Visiška teisybė, psichologės diplomas turbūt ramybės neduoda ir ėmusis riterių, religinės nesantaikos, kovų dėl sosto ir panašių temų... Tokioje terpėje sukasi ir šio romano veiksmas. Mėgstančius trečiame maginės fantastikos kūrinio puslapyje rasti drakoną, o dešimtame – bent keletą burtininkų, galiu pagąsdinti: perskaičius apie 200 puslapių, man staiga į galvą kniostelėjo viena mintis; aš nuėjau ir paklausiau žmogaus, kuris knygą skaitė prieš mane: „O ten bus kas nors fantastiško?“ Klausiamasis truputį pasimetė. Aš bandžiau padėti: „Na, drakonų, trolių kokių nors... Burtų...“ „A, tai bus šiek tiek.“

Nors ne drakonų ir ne trolių. Šiek tiek senųjų dievų-saugotųjų, šiek tiek neįtikėtinų sutapimų, šiek tiek besivaidenančių praeities šešėlių. Daug psichologijos. Daug kovų – ne vien šaltaisiais ginklais, bet ir „protas prieš protą“, „jaunystė prie patirtį“, „cinizmas prieš avantiūrizmą“, „tiesmukumas prieš įtarumą“. Autorė veikėjus nagrinėja kaip anatomas kokią varlę. Niekas čia nepraleidžiama tiesiog šiaip sau: nuo jų nulupamas sluoksnelis po sluoksnelio... Bet štai įsivaizduokit svogūną. Kad ir kiek lukšto nuo jo nuluptume, viduj rasite vis tą patį svogūną.

Paukščių gaudymas – mesero Luko Džeidri amatas. Menas. Pašaukimas. Tai jo esmė: pagauti į savo pinkles kokį nors žmogų ir priversti jį pasitikti savo rūsčios lemties – dažniausiai bausmės – ateiti pačiam. Lukas cinikas, jis neprisiriša prie žmonių – nes bijo prisirišti, jis nėra žiaurus savo ketinimais (jam nusispjaut), bet dažnai žiaurus darbais. Aišku, savo spintoje šis vyriškis laiko ne vieną skeletą... Tuo jis skiriasi nuo karštagalvio ir vėjavaikio riterio Marvino iš Fosteino, kurio kraują kaitina 21 metai, o ranką dažnai valdo troškimas kautis – su bet kuo, svarbu kapoti, kapoti, kapoti - ir pačiam likti gyvam. Jis talentingas, bet neprotingas. Jis visiškai nemoka pralaimėti... Ir Marvinas lyg netyčia pakliūva ant kelio Paukščių Gaudytojui. Paukštelis labai viliojantis. Visų pirma patį Luką. Jam reikia šito mergišiaus ir peštuko, tik jį vertėtų dar truputį pabrandinti – pažeminti; apstulbinti; priversti jį prarasti, ko jis prarasti nenori, ir priversti jaustis kaltu dėl to. Lukui siekia užsiauginti Priešą. Bet Marvinas su savo retais sugebėjimais prisidirbti tampa reikalingas dar ir kitiems. Karalienė ant jo griežia dantį, valdančiajam švento Patriko ordinui prireikia jo paslaugų – arba lavono, ir – ką apie vaikiną pamanys sutiktas giliausiai Luko spintoje paslėptas skeletas?..

Ne, vis dėlto nepaisant mūšių, intrigų ir meilės romanų, nepaisant „riterinės aplinkos“ ir „viduramžiškų detalių“ tai nėra grynoji nuotykinė maginė fantastika, o reta psichologinė jos atmaina. Tiesa, kartais tai vargina. Negi negali herojai tiesiog šiaip ko nors daryti, ir nebūtina jiems visada turėti kažkokių slaptų priežasčių?.. Kad sužinotum, ar esi teisus, teks perskaityti iki galo. Ir pamąstyti dar truputį po perskaitymo.