Knygos anotacijoje autorius pristatomas kaip "rašytojas, komikas, režisierius", negana to - mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Nepakartojama tėvystės patirtis ir privertė Paulį Reiserį parašyti šią linksmą (tačiau tuos, kurie dar vaikų neturi, bet "galvoja apie tai", galinčią ir įbauginti), knygelę.

Įdomu pažvelgti humoro jausmą turinčio tėčio akimis į tą paslaptingą padarą - kūdikį, kuris apverčia aukštyn kojomis jaunos poros gyvenimą ("Anksčiau nuėjęs į pokylį dairydavausi dailių vienišų moterų. Dabar ieškau ponių, kurios palaikytų mano kūdikį, kad galėčiau valgyti bulvių salotas sėdėdamas"); baisius ir nesuprantamus daiktus (vystyklų džiną, kratantį vežimėlį), kurių jaunam tėveliui teks ieškoti klaidžioje vaikiškų prekių parduotuvėje, niekaip nesiryžtant užkalbinti pardavėjos; keistą suaugusiųjų elgesį mažyčio padarėlio akivaizdoje...

Su plonyte mėlyna juostele nepasiginčysi: prasidėjo kitas Paulio ir jo žmonos Paulos gyvenimo laikotarpis. "Laikotarpis, apie kurį ji viską žino. Mano darbas buvo neatsilikti nuo jos, arba pirmiausia iš jos sužinoti, kad jau yra dalykų , kuriuos aš privalau išmokti. Viskas būtų kitaip, jei apie nėštumą turėtų pranešti vyrai: "Brangioji, atsisėsk... turiu tau svarbią žinią...Aš apie tai daug mąsčiau... Ilgai stebėjau tavo pilvą, kalbėjau su daug reikalą išmanančių žmonių. Man malonu tau pranešti - kad esi nėščia." Atrodytum be galo protingas, ar ne?"

Tačiau kol kas paradui vadovauja žmona, kuri, o siaube, naktimis valgo bananus ir verkia, nebegali gyventi be riešutų sviesto ir ėriuko muštinių, o paminėjus paprasčiausius krekerius, bėga prie kriauklės. Tačiau toliau bus dar baisiau: miglotas gimdymo procesas, kurio metu gydytojas paduoda kažkokį "baisų blizgantį metalinį įrankį" ir pasiūlo nukirpti virkštelę ("Ar vien buvimas per gimdymą automatiškai reiškia, kad privalai atlikti medicininę procedūrą? Juk kai aplankai ligoninėje gulintį draugą, niekas nereikalauja, kad išpjautum jam apendicitą".) O tada namuose atsiranda kūdikis - rūpesčio ir džiaugsmo šaltinis tėvams; streso šaltinis, vėliau tapęs ant grindų byrančio maisto tiekėju - šeimos ex-vienturtėliui šuniui. Meilų sutuoktinių pasisveikinimą pakeičia aiškinimasis, kieno dabar eilė pervystyti vaiką. Anksčiau jausta sekso aistra virsta troškimu išsimiegoti. Dalykai, kurie anksčiau užtrukdavo penkias minutes, dabar užima valandą. Negana to, kūdikiai moka stebuklingai sulėtinti laiką: "Jei atrodo, kad kuo nors užsiėmėme jau visą valandą, taip tikrai nėra. Sykį labai didžiavausi, kad visą popietę smagiai linksminau savo sūnų. Suprojektavau ir iš kaladėlių pastačiau didžiulę tvirtovę, pažaidžiau judrų žaidimą "Kur tėvelio nosis? / Kur tėvelio ausys?" tada apskaičiau nuostabųjį Begemotą Harį. Kai žvilgtelėjau į laikrodį, paaiškėjo, kad tepraėjo septynios minutės."

Taigi, knyga gali pasitarnauti kaip neblogas dar-netapusių-tėveliais gąsdintuvas. Ypač baugina visokie paslaptingi daiktai ir veiksmai, susiję su kūdikio auginimu. Mama mane rengdavo šliaužtinukais ir mautinukais. Dabar, pasirodo, tokių senamadiškų apdarų jau nebėra, vietoj jų parduotuvės pilnos "vientekių", "risnotukų", "šiltukų", "maišių", "šokuoklių". Neįsivaizduoju, nei kaip atrodo pirma, nei antra, nei trečia, nei ketvirta, nei penkta. Kuo gi aš rengsiu savo kūdikį? Ir kaip, po galais, vaikus reikia "kicenti"? Ir ar kūdikiams tikrai patinka, kai juos krato "kratančiuose vežimėliuose"? Pasijutau kaip pirmą kartą dirbdama su lietuviškais Windows'ais - terminus kūrusio vertėjo išradingumas verčia žavėtis, bet suprasti vis tiek nieko neįmanoma.

O už vis baisiausia tai, kad šitiek vargų patyręs autorius entuziastingai teigia, jog turėti kūdikį vis dėlto yra "Puiku". Brrrrr. Kaip vis dėlto tiek kūdikiai pakeičia žmones.

Kūdikiai pakeičia žmones