Apie knygą: Sorj Chalandon – PAŽADAS
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166009
Puslapių skaičius: 180

Kartais ima ir į rankas nukrinta tokios knygos, kurios, atrodytų, nieko ypatingo tau nesiūlo: jos nepasidabinusios „bestselerių“ etiketėmis, žinomomis pavardėmis, net jų viršelis nepanašus į siekiantį privilioti. Bet kai jas atsiverti – tarsi iš šaltinio gertum: ramu, tyra, gaivu. Turbūt dėsninga, kad dažniausiai tokios knygos priklauso arba italų, arba prancūzų plunksnai. Tarytum viduržemio dieta būtų persikėlusi į tekstus.  

Štai ir ši – „Pažadas“. Viskas nutinka mažame Prancūzijos kaimelyje. Keletas žmonių duoda keistą ir kilnų pažadą - lankytis Ker El. Name, kur gyvena Etjenas ir Fovetė. Atitraukti užuolaidas. Palieti gėles. Įsukti lempelę. Prisukti laikrodį. Smulkmenos...

Kiekvienas iš pažadėjusių turi savo gyvenimo istoriją – su tragedijomis, komedijomis, atradimais ir paklydimais. Dažnam toji istorija dovanoja po bruožą ar keistenybę. Leo, pamatęs mašiną, visada nulips nuo dviračio. Rojus, tarsi šventas Petras, vaikšto su didžiuliu raktų ryšuliu, o Ivanas laiko užkištus tris pirštus už švarko ir gniaužia rankoje kepurę. Pažado vyno taurė, tarsi pareiga, tarsi meilė, tarsi patirtis, juos suvienija. Bet pasižadėti amžiams negali niekas.

Pirmasis įspūdis – švelni ghost story (t.y. – istorija apie vaiduoklius). Antrasis – istorija apie gyvenimą, meilę ir žmones. Ypač apie žmones – būtent portretai mano manymu yra šios knygos puošmena. Nors veikėjus į vieną giją sieja būtent pažadas, bet kiekvienas iš jų – tarsi novelė romane. Kai geriau pagalvoji, ką skaitai – staiga supranti: čia gi tragedijos! Bet kol plauki tekstu – tartum viskas kaip toje kinų pasakėčioje: „mirė senelis, mirė tėvas, mirė sūnus – viskas gerai“.

Nežinau, ar galima šį kūrinį laikyti prancūziška literatūra apie kaimą, bet, kadangi ji pasakoja apie kaimo gyvenimą, tai visai įdomu stebėti, kaip smarkiai skiriasi prancūziškojo kaimo vaizdavimas nuo lietuviškojo. Taip, ir čia yra baisių nelaimių („ – Prisijuoksi tuo vieną sykį! – kaskart sakydavo Leo, žiūrėdamas, kaip ji važinėja zigzagais vidury kelio...
Sunkvežimis parbloškė Andželę ir ji su visu dviračiu palindo po ratais... Taip ją vilko keletą metrų. Andželės suknelė įsivėlė į radiatorių, sunkvežimio ratai nutraukė koją. Andželę taip ir palaidojo, nutrauktą koją įdėdami kartu...
- Tikras vargas turėti dviratį tik tam, kad galėtum jį visur tampytis, - šaipydavosi Andželė“ (17 p.)), bet jomis nesimėgaujama, per daug neįkimbama į detales ir jos, nors ir sukrėtusios veikėją, tėra viena iš daugelio nelaimių, kurios nutinka kiekvieną akimirką kuriame nors kampelyje.

Tad vieni šioje knygoje ras daug šviesios meilės ir gražių svajonių. Kiti – nebaisią vaiduoklišką istoriją. Treti – nepaprastai įtaigius paprastų žmonių portretus.  Nugarėlė kalba apie „savotišką pasaką“. Galbūt. Pamenate tokią gražią knygą „Montedidijus“? Jeigu pamenate – tuomet čia kažkas panašaus, nors ir kitokio. Sielos atgaivai.