Romaną "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" reikėtų priskirti biografijoms, bent jau grožinėms biografijoms. Nesiimu spręsti, kiek tiesos šiame kūrinyje, o kiek P. Ackroyd išmislo, tačiau man, kuris apie O. Vaildo gyvenimą girdėjo tik viena ausimi (o ir ant tos dar meška užmynus), skaitant šį romaną nereikėjo labai savęs įtikinėti, kad tai O. Vaildo biografija, pateikiama šios XIX a. anglų literatūros asmenybės dienoraščio, rašomo Paryžiuje paskutiniais gyvenimo metais (dienoraštis pradedamas 1900 m. rugpjūčio 9 d., o baigiamas 1900 m. lapkričio 30 d. - O. Vaildo mirties dieną), forma. Šiame dienoraštyje daugiausia dėmesio skiriama prisiminimams: vaikystė, Londono užkariavimas, kelionės po JAV, plevėsos gyvenimas, homoseksualūs santykiai, kalėjimas ir paskutiniai metai Paryžiaus tremtyje ir skurde.

Autorius meistriškai įpina O. Vaildo mintis ir citatas, kurios šiandien leidžiamos net atskiromis knygomis. Kartais nejučia save pagauni skaitant ne R. Ackroyd literatūrinę O. Vaildo biografiją, o paties O. Vaildo autobiografiją - stilius, taiklios pastabos, ironija - visa tai primena garsųjį airį. Trumpai tariant, O. Vaildo pseudo (gerąja prasme) autobiografija.

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad kai kuriose vietose autorius lyg ir gina O. Vaildą, pavyzdžiui, rašydamas, kad jam kaltinimai homoseksualizmu ar nepilnamečių tvirkinimu primesti neteisingai. Kaip jau minėjau, išsamios biografijos nesu skaitęs ir visų faktų nežinau, tačiau kirminukas dėl neobjektyvumo kažkur kirba ir neduoda ramybės.

Bet velniai nematė - romanas tikrai geras ir jį malonu skaityti, ypač jeigu patiko ir paties O. Vaildo kūryba: "Paskutinis Oskaro Vaildo testamentas" supažindins su šio vieno garsiausiu XIX a. kūrinio autoriaus gyvenimu - galbūt neišsamiai, galbūt pafantazuojant, tačiau labai panašiu į O. Vaildo stiliumi.

Knyga būtų gera, jeigu joje būtų vien tik šis romanas, tačiau joje yra ir kitas kūrinys - "Platono užrašai". Jeigu pirmąjį dar galima su išlygomis priskirti istorinei-biografinei literatūrai, tai kito žanras būtų fantastika arba alegorija (aš vis dėlto vadinčiau fantastika). Spręskite patys: romane žmonijos amžius skirstomas į Orfėjo (apie 3500 m. pr. Kr. - apie 300 m. pr. Kr.), Apaštalų (apie 300 m. pr. Kr. - apie 1500 m. po Kr.), Purvarausių (apie 1500 m. po Kr. - apie 2300 m. po Kr.), Kerų proto (apie 2300 m. po Kr. - 3400 m. po Kr.) amžius ir dabartį (apie 3700 m. po Kr.). Nors dabarties (ne mūsų, o 3700 metų) žmonių pasaulio pažinimas skiriasi nuo XX a. žmonių supratimo, tačiau jie taip pat įnirtingai tyrinėja praėjusius amžius, norėdami sužinoti, kaip gyveno protėviai, kad, pavyzdžiui, ir purvarausiai. Oratorius Platonas aiškina Londono miesto gyventojams, kaip, pasak istorikų, tada buvę. Štai archeologai rado dėžutę su įrašu " E. A. Po. Amerikietis. 1809-1849 ". Žodis istorikams: "Dokumento autoriaus statusas ir svarba nekelia jokių abejonių. Be to, gana nesunkiai pavyko iššifruoti jo vardą. "Po" yra žodžio "poetas" santrumpa, taigi visi mokslininkai sutarė, jog įrašas turi būti skaitomas taip: "E. A. Po - Elegiškas (t. y. liūdnas, sielvartingas) Amerikos Poetas". Iš įrašo gana aišku, kad Amerikos rašytojai net Purvarausių amžiuje mėgo likti anonimais" (272 p.). Ir tai ne vienintelis atvejis, kai "nieko tvirtinti negalima, aš puikiausiai tai suprantu, bet mano siūloma identifikacija gera jau tuo, kad neprieštarauja turimiems duomenims" (310 p.). Tyčiojamasi ne tik iš istorikų, darančių išvadas iš neįvykusių faktų, bet ir iš visuomenės - štai kokius taiklius apibrėžimus pateikia mokslininkai iš ateities: echologija - "įprotis klausytis savo balso, tarsi jis nuo to taptų reikšmingesnis", ekonomika - " senovinis mokslas, kurio paskirtis - sumažinti visus reiškinius iki mažiausio, menkiausio jų aspekto" (abi - 257 p.), BMW - "hieroglifas, aptiktas ant keleto radinių. Manoma, jog užfiksuotas technologijos ir matematikos dievų garbinimo ritualas", ideologija - "idėjų gaminimo procesas. Šis darbas dažniausiai atliekamas tyloje ir vienatvėje, nes gaminti idėjas reikia labai atidžiai. Darbininkai atrenkami ankstyvoje jaunystėje ir ilgai ugdomi psichikos dirbtuvėse arba psichiatrinėse. Jie vadinami idealistais ir privalo pateikti tam tikrą kiekį idėjų, kurios po to rodomos ar inscenizuojamos visuomenės malonumui" (258-259 p.), protiniai dantys - "buvo manoma, kad žmogaus charakterio ar elgesio priežastys susijusios su įvairiais kūno organais. Pavyzdžiui, narsa tapatinta su širdimi, o atmintis - su smegenimis. Pagal analogiją galima spręsti, jog protas sietas su dantimis" (269 p.). Čia jums ne 3700 metais, kur stiklo neįmanoma sudaužyti, nes jis pagamintas iš angelų ašarų! Kliūva ne tik mūsų - purvarausių - amžiui, bet ir kitiems laikams: "apaštalų religiją sudarė sielvartas ir kraujas. Būtent dėl to anais laikais žemėje retai lankydavosi angelai; net ir nusileidę jie pabūdavo tik akimirką; kaip mums sakė pats Gabrielius, visiškai nebuvo su kuo protingai pakalbėti" (283 p.).

Tačiau romanas nėra tik pasišaipymas iš mūsų (dabar jau mūsų). Kaip ir kiekvienas rimtesnis kūrinys, jis iškelia platesnius apibendrinimus: "O ką, jeigu tu ir turėjai klysti? Jei tai vienintelis būdas išsaugoti pasitikėjimą dabarties pasaulio tikrove? <…> Tai būtų labai negailestinga lemtis. <…> Arba neišvengiama. Jeigu kiekvienas amžius privalo kliautis savanorišku žmonių aklumu, tada tu, Platonai, daraisi gyvybiškai būtinas" (307-308 p.). Autorius kelia tuos pačius klausimus ir idėjas, kaip ir Platonas, Aristotelis, Paskalis ar kiti mąstytojai: "Nėra nieko absoliučiai tikro. Todėl su niekuo nesutikite iš anksto. Abejokite savo mokytojais. Paklauskite jų: "Kaip AŠ galiu sužinoti, kokiai egzistencijai buvau išrinktas?" (334 p.).

Man šis kūrinys patiko būtent tokiais perliukais, tačiau P. Ackroyd neužsižaidžia vien filosofija - romanas turi ir siužetą, ir pabaigą, kuri jeigu ir neatsako į visus klausimus, tai bent jau duoda nuorodas į atsakymus. O atsakymai - graikų filosofo Platono (427 m. pr. Kr. - 347 m. pr. Kr.) filosofijoje. Nors šiek tiek su ja susipažinusiam skaitytojui (manau, kad "šiek tiek" reikštų būti perskaičius J. Gaarder knygos "Sofijos pasaulis" skyrių, skirtą Platonui) šis romanas bus dar įdomesnis.

Tokie du skirtingi vieno autoriaus kūriniai sudėti į vieną knygą: XIX ir XXXVIII amžiai. Praeitis ir ateitis. Ar atvirkščiai?

Du viename: O. Vaildas ir Platonas; testamentas ir užrašai.