Jeigu jūs turite pažįstamų snobų, kurių vertybių lentynoje norėtumėt užveisti kiek chaoso, štai kaip galima tai padaryti:

"Smila" yra beveik klasikinis detective noire (klestėjimo laikas: XX a. 30-tieji, vieta: dažniausiai JAV, žanro šviesuliai (tamsuliai?) - Dashiell Hammett, Raymond Chandler) pavyzdys. Žanrui būdinga: niūri, nedraugiška aplinka (Kopenhagos lapkritis - labai niūrus, Grenlandijos ledynai - labai nedraugiški. Dedam varnelę), personažai "su trūkumais" - t.y. nėra ryškaus skirstymo į baltus pūkuotus geriečius ir juodus smaluotus blogiečius, geriečiai turi ydų, o blogiečiai žmogiškų savybių (paimkit bet kurį personažą knygoje. Dedam varnelę), nepagražintos mirtys (atskleisti tokias detales detektyve - nusikaltimas, todėl tiesiog dedam varnelę) ir pats svarbiausias komponentas - pagrindinis herojus (dedam didelę riebią varną).

Panelė Smila gal ir neužsikištų už diržo kietųjų privačių seklių iš klasikinių juodųjų detektyvų, bet tikrai rastų apie ką su jais niūriai patylėti. Ji - iš tos lygos: gyvenimo vėtyta ir mėtyta, pakeliui išbarsčiusi visas iliuzijas; ciniška - bet iki ribos: kažkas nužudė jos draugą ir privalės už tai atsakyti; nesirenkanti metodų savo tikslui pasiekti, nes prieš niekšus geriausia veikti jų pačių ginklais. Turi keistą hobį - skaityti matematikos vadovėlius, bijo uždarų erdvių, nemėgsta bendrauti ir linkusi į nihilizmo priepuolius. Neitin pagarbios nuomonės apie priešingą giminę, švelnių jausmų ūglius stengiasi išrauti kol dar maži, nes vis tiek nieko gero iš to neišeis - žodžiu, reikia tik skrybėlės ant galvos ir cigaro dantyse, kad galėtum išsiųsti Smilą Maltos sakalo medžioti.

Sakalo nėra; yra negyvas berniukas Izaijas - Smilos draugas. Ne tik draugas - jie abu inuitai, Grenlandijos eskimai. Smilai tai svarbu - ne įprasta patriotine, bet labiau mistine prasme, todėl išsiaiškinti Izaijo mirtį dvigubai svarbu. Ir nors vaiko mirtis pasirodo besanti tik aisbergo viršūnė, o tai, kas po vandeniu - bjauru ir mirtinai pavojinga, tai Smilos nesustabdo. Kokie bebūtų tikslai, niekas neturi teisės žudyti vaiko ir nurašyti tai kaip apmaudų nesusipratimą.

O toliau į veiksmą po truputį įsipina fantastika...

Vis tik kodėl knyga su standartiniu detektyviniu siužetu yra tokia visuotinai populiari ir tarp žmonių, neskaitančių "visokių ten trilerių"? Mano atsakymas būtų - fantastiškai geras pasakojimo stilius. Pasakojama pirmu asmeniu, esamuoju laiku - pats dinamiškiausias stilius, bet kartu ir pavojingas: nevykęs pasakojimas pirmuoju asmeniu bado akis kur kas labiau nei toks pats nevykęs pasakojimas trečiuoju. Tačiau Peter Hoeg stilių valdo meistriškai - pasakojimas taupus, neperkrautas bereikalingais žodžiais, kiek kapotas, kas prideda realumo. Tas paprastumas apgaulingas - nestabdydamas detektyvinės linijos, Hoeg tobulai susitvarko su personažų vaizdavimu: epizodas čia, epizodas ten, ir prieš mus ne dvimačiai kartoniniai muliažai (dažnas "grynojo" detektyvinio žanro trūkumas), o tikri žmonės, tuo pačiu metu unikalūs ir banalūs - "visai kaip gyvenime". Pati Smila, žinoma, personažas-šedevras. Ja galima žavėtis, jos galima nemėgti, bet tikrai niekas negalėtų pasakyti, kad ji - "jokia".

***

"Atėjau iki pat virtuvės vidurio, kad būtų daugiau vietos. Nedažnai turiu progą pasiaiškinti savo žemiškajam broliui. Paprastai tenka kautis dėl žodžio. O tai, ką sakau, man labai svarbu.

- Tai nesibaigia. Niekada nesibaigia. Nes dabar realiuosius skaičius išplečiam menamom kvadratinėmis neigiamųjų skaičių šaknimis. Šitų skaičių negalim įsivaizduoti. Jie netelpa į įprastines sąmonės ribas. O kai prie menamųjų skaičių pridedame realiuosius, gauname kompleksinę skaičių sistemą. Pirmąją skaičių sistemą, su kuria įmanoma patenkinamai paaiškinti, kaip susidaro ledo kristalai. Ji kaip didžiulis atviras kraštovaizdis. Horizontai. Eini artyn, o jie traukiasi ir tolsta. Tai Grenlandija, be jos aš negaliu. Ir todėl nenoriu, kad mane uždarytų.

Baigiau stovėdama prieš pat jį.

- Smila, - sako. - Galima tave pabučiuoti?

Visi turime susikūrę įvaizdžių. Aš visada laikiau save panašia į pasirengusią bartis pikčiurnienę. Dabar nežinau, ką pasakyti. Jaučiu, kad jis mane apgavo. Neklausė, kaip turėjo. Kad išdavė mane. Bet kita vertus, jis nieko nedaro. Netrikdo manęs. Stovi prie garuojančių puodų ir žiūri."

Fantastinis detektyvas net ir snobams