Pėteris Šmitas „LATVIŲ MITOLOGIJA“

Ši knyga - ko gero, pirmoji lietuvių skaitytojo pažintis su "brolių latvių" mitologija, apie kurią daugelis žino kur kas mažiau nei apie kur kas tolimesnių lietuviams graikų, skandinavų ar egiptiečių.

P. Šmito "Latvių mitologija" iš tikrųjų labai tinkama pirmajai pažinčiai. Iš pradžių sumanyta kaip įvadas paties P. Šmito surinktos tautosakos ir W. Mannhardto sudaryto baltų mitologijos šaltinių rinkiniui, "Latvių mitologija" nėra išsami latvių mitologijos analizė, o greičiau jau gana glausta jos apžvalga. Kaip tokia, nors pirmą kartą išleista dar 1918 metais, knyga tikrai nėra pasenusi. Čia trumpai aptariami latvių mitologijos šaltiniai, pristatomi svarbiausieji dievai, šventės, apžvelgiama žvėrių, gyvulių ir paukščių vieta mituose, įvairūs prietarai, liaudies magija, laidotuvių papročiai.

Panašu, kad latvių mitologijos šaltiniai, bent jau P. Šmito išvardintieji, nėra gausūs. Pagrindiniai ir svarbiausieji - liaudies dainos. Dar - vokiečių kronikos (ne itin patikimos, nes šie siekė pagoniškąjį latvių tikėjimą apjuodinti), XVIII a. II pusės periodinis leidinys "Gelehrte Beytrage", kuriame minimi latvių dievai, Senojo Stenderio gramatikos priedas, J. Langės žodynas (ne itin patikimas, nes J. Langė "rinko medžiagą nekritiškai ir aiškino ją laisvai fantazuodamas") ir... viskas? Atrodo - baisiai mažai, tačiau P. Šmitas tikina, kad visuose šiuose šaltiniuose galima rasti pakankamai patikimų žinių.

Kuo gi latvių mitologija skiriasi nuo kitų baltų - prūsų ir lietuvių - mitologijos?

Pirmiausia, tiek tyrinėtojams, tiek eiliniam skaitytojui į akis krenta savotiškas "matriarchatinis" latvių mitologijos pobūdis. Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad, kuo labiau į Rytus nutolusi baltų tauta, tuo labiau jos panteonas moteriškėja. Prūsiškoji dievų trejybė - Perkūnas, Patolas, Patrimpas - išskirtinai vyriška. Lietuviai turi gausiai tiek vyriškų, tiek moteriškų dievybių, tuo tarpu Latvijoje dominuoja Motės ( Matės ) (Motė Laima, Vėlių Motė, Vandens Motė, Žemės Motė, Vėjo Motė, Karo Motė ir kelios dešimtys kitų - yra netgi Smėlio, Raugo ir Mėšlo Motės). P. Šmitas šį Močių garbinimą vadina "matronų kultu" ir mano, kad "latviai šį močių kultą bus gavę iš kažkokios svetimos tautos, nes seniesiems baltams, kaip indoeuropiečių kilties šakai, neturėtų būti buvusi būdinga motinos filiacija. (...) Taigi matronų kulto ištakų turime ieškoti tarp senųjų Vidžemės gyventojų". Tarp vyriškųjų latvių dievybių svarbesnės yra tik Dangaus tėvas (Debess tevs) ir Perkūnas ( Perkons, Perkonis arba Perkaunis ). Nors latviai turi ir kitų vyriškų dievų (Naminis ( Majas Kungs ), Jumis (žemdirbystės dievybė), Ūsinis ( Ūsinš ; arklių globėjas) ir kt.), vis dėlto skaičiumi ir reikšme moteriškoms dievybėms jie neprilygsta.

Daugelis mitologijos personažų, dievų ar mitinių būtybių (Laima, Perkūnas, aitvaras) pažįstami tiek latviams, tiek lietuviams. Lietuviams, latviams ir prūsams bendri tėra tik Dievas ir Perkūnas. Tiesa, latvių Laima daug svarbesnė ir galingesnė už mūsiškę Laimą. Ji lemia likimą, globoja gimdyves (patiesia šioms paklodę atsigulti, globoja pirtis, kuriose moterys gimdydavo), gyvena troboje prie slenksčio ir žiūri, kaip mergos laikosi švaros, rūpinasi mergaičių garbe bei dora. Laima turi dvi pagalbininkes - Deklą ir Kartą. Laima lemia, nustato, užrašo likimą, Dekla tą likimą žino, o Karta - "kabina", nors dažnai dainose visų trijų dievybių vardai ir maišomi.

Dievas (Dangaus tėvas) - dievybė, bendra visoms baltų tautoms - latviams, lietuviams, ir prūsams. Latviai Dievą apdainuoja dainose, o Lietuvoje Dievas - daugiausia mitologinių sakmių veikėjas. Lietuvių Dievas - kuria pasaulį, kartais pergudrauja Velnią, senelio pavidalu vaikšto po žmones ir atlygina jiems pagal nuopelnus. Latvių dainų Dievas taip pat baudžia piktus žmones, jodinėja ant žirgo, dirba įvairius žmogaus darbus (joja naktigonėn, prižiūri savo apynių daržą), padeda darbuose žmogui ir kartais net eina jam už samdinį.

Dar viena svarbi latvių deivė - Mara, kilusi iš katalikų Mergelės Marijos ir perėmusi daug Laimos bruožų. Mara, kaip ir Laima, padeda gimdyvėms, rūpinasi mergaičių garbe, globoja karves, ir dažnai yra vadinama Pieno Mote.

Labai panašus į lietuviškąjį ir latvių Velnias. Kiti latvių dievai daugiausia globoja gyvulius - kas karves, kas arklius, kas kiaules. Apie žemdirbystės dievus žinoma kur kas mažiau.

Dalį knygos P. Šmitas paskyrė ir netikriems latvių dievams. Tokiais jis laiko Ligo, Liga, Ligajs , Pikuolą (taip pat neigia ir prūsų Pikulą), Trimpą - linksmybių dievą (Šį dievą išgalvojęs Langė, o Stenderis dar "pasistengė Trimpą išvesti iš pačių latvių žodžių tirums "laukas, dirvas" ir puse "pusė" junginio tirum-pus, nes latviai būk pragerdavę pusę savo laukų derliaus. Trimpas esą turėjęs dar du girtuoklius bendrus: jūros dievą Antrimpą ir upių dievą Potrimpą, mat gėrimams paruošti reikia ir vandens) ir kitus dievus. O užvis daugiausia painiavos į latvių mitologiją, pasirodo, įnešė tas pats ir lietuvių mitologijai liūdnai pasitarnavęs Teodoras Narbutas, kurio dėka latviuose atsirado deivė Milda, jos sūnus Kaunis, likimo dievybė Pramšans (Pramžimas) ir kt.

Pagiriamasis žodis knygos vertėjas Dainiui Razauskui, kuris nepatingėjo surasti P. Šmito cituojamų šaltinių, išverstų į lietuvių kalbą, ir pateikti citatas iš lietuviškojo vertimo šalia P. Šmito vertimo varianto.

Parauj Jupis!