Petras Dusburgietis „PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA“

Tiesa, A. Každailį, matyt, galima pavadinti vienu iš trijų šios knygos autorių. Trijų, nes ši „Prūsijos žemės kronika“ jau mažai kuo beprimena kiek egzotišką istorinį šaltinį ar sausą akademinį leidinį, kokiu 1985-aisiais pirmąsyk pasirodė lietuviškai.

Be P. Dusburgiečio kronikos teksto bei išsamių Romo Batūros komentarų, paaiškinimų, įvado ir išsamaus straipsnio apie baltų genčių vienybę ir laisvės kovas, čia rasime ir nuostabaus grožio 65 ofortų (metalo graviūrų) ciklą. Minėtas iliustracijų ciklas 2002-aisiais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Ši trejopos medžiagos – įmantraus pompastiško senovinės kronikos teksto, išsamių mokslinių paaiškinimų ir metalo raižinių sintezė sukuria savotišką, it trijų persipynusių, susipynusių vijoklių, leidinio struktūrą. Kiekvienas iš šios „trijulės“ jaučiasi jei ne svarbiausiu, tai bent jau lygiaverčiu likusiems. Yra puslapių, kur kronikos tekstas dalijasi plotą su raižiniu, tačiau yra ir tokių, kur, greta iliustracijos, visas puslapis skiriamas R. Batūros komentarams.

Todėl vartyti šią knygą kiek neįprasta: sunku priprasti, jog komentarai ne nugrūsti kur į puslapio apačią, o paprasčiausiai įterpti tarp kronikos tekstų. Žvilgsnis nuolat „kliūva“ tai už įdomesnės kronikos vietos, tai už datomis, vietovardžiais ir pan. dalykais mirgančių kronikos komentarų, tai už...

Ne, vis dėlto centrinė „...kronikos“ dalis – tai užburiančios, sukuriančios labai savotišką atmosferą, iliustracijos. Nuo pačios pirmosios – iliustracijos/eilėraščio, kurioje du vyriškiai viduramžių apdarais (reikia manyti, įkūnijantys lietuvių ir latvių tautas) kelia midaus sklidiną ragą ir aukoja grūdus prie stalo sėdinčio trečiojo, iš kurio telikusi blyški šmėkla, atminimui*.. ..iki paskutiniųjų, kuriose regime tik kūnais nuklotus mūšių laukus, deginamus žuvusius paskutinius prūsų vadus, rūkstančius nuteriotos Nadruvos griuvėsius ir vis dar slapta tebeaukojančius saviems Dievams galindus...

Kad ir kaip domintų pagyrūniškas Dusburgo tekstas, kad ir kokie išsamūs būtų R. Batūros komentarai, vis tiek pirmiausia knieti perversti knygą it albumą, neskubriai įsižiūrint į dešimtis kruopščių, smulkmeniškų juodai-baltų raižinių. O šie šiame leidinyje gyvena savą gyvenimą, dažnai visiškai nesusijusį su „...kronikos“ tekstu. To neslepia ir pats jų autorius, teigdamas, jog raižinių paskirtis – „... prūsų būsenos bei veiksmų atvaizdavimas mirtino pavojaus akivaizdoje “ (p.11), o ne kryžiuočio teksto iliustravimas ar nuoseklus kronikos įvykių vaizdavimas. Dar daugiau, šios iliustracijos ne tik nesutinka su tekstu, bet jam prieštarauja: „Jos nepaklūsta kryžiuočių metraštininko teksto sekai, nei jo teiginiams.“ , – teigia A. Každailis.

Anot dailininko, piešdamas jis nenorėjo „... gretinti ir lyginti krikščioniškos kultūros su archajiška ir pagoniška prūsiškąja. “, jis troško „... tik pabūti vienu iš prūsų didžiulės negandos užgultoje žemėje. “

Taigi, įsivaizduokite savotišką nebylų kiną, kai matomi vaizdai tik šiek tiek susiję su ekrano apačioje pasirodančiais titrais. Ir gerai, jei tie vaizdai tiesiogiai prieštarauja tekstui – pvz., Dusburgas aprašo prūsų bailumą, o raižinyje vaizduojamas šių karingumas. Neretai (bent jau man) sunku atsekti net ir tokį ryšį: pvz. kronika pasakoja apie tai kaip prūsai šturmavo Bartenšteino pilį, o A. Každailio raižinyje matome nuogų vyro ir moters tramdomo jaučio atvaizdą...

Patys ofortai labai įvairūs, daugelis – trinariai, savo sandara atitinkantys senovės baltų pasaulio, susidedančio iš dangaus, žemės ir požemio, sampratą. Kiti – tarsi neišsitenka viename puslapyje ir be didesnių ceremonijų peržengia į dalį kito, visai nepaisydami, jog taip suskaldo perpus kryžiuočių kronikos tekstą ar mokslinius komentarus. Tiesa, bendro pilko knygos fono, imituojančio senovinio rankraščio puslapius, dėka šitokios iliustracijos visai neatrodo įžūliai į tekstą įsiterpusiu svetimkūniu. Kita vertus, tas pats pilkas fonas neišvengiamai susilieja su raižiniais, galbūt, paslėpdamas dalį juodai balto oforto detalių ir niuansų.

Dar vienas įdomesnis niuansas – kai kuriuose raižiniuose pamatysime ne tik prūsiškus įrašus, bet ir legendinių jų vadų: sembų Glando, varmių Glapo, sūduvių Skomanto, pagudėnų Auktumos, bartų Divonio ir kt. portretus medalionuose. Žinant, kaip nedaug, net jei tai ir meninė išmonė, yra sukurta baltų genčių vadų atvaizdų, tai tikrai vienas vertingesnių raižinių niuansų.

Šiek tiek apie pačią „Prūsijos žemės kroniką“. Joje pasakojama apie Kryžiuočių Ordino įsikūrimą, jos kovas su prūsais ir kt. įvykius iki 1330-ųjų. Pasakoja Ordino kunigas Petras Dusburgas ir, žinoma, pasakoja tendencingai, pagrįsdamas žudynes ir užkariavimus krikščionybės sklaida, iškeldamas Ordino „nuopelnus“, menkindamas prūsų vertybes, jų kultūrą ir tikėjimą.

Kai kur tas autoriaus tendencingumas pakankamai naivus: pvz., paminėjęs, kad kryžiuočiai stojo į kovą su 1000 rinktinių prūsų karių, Dusburgas jau po pusės puslapio džiaugiasi, kad Ordino broliams pavyko nukauti pusantro tūkstančio pagonių... Kai kur – suktas ir įtaigus, verčiantis daugelį ir šių dienų istorikų jei ne tikėti pramanais, tai bent daryti prielaidą „..jog taip galėjo būti“.

Pvz., gajus mitas apie tai, jog prūsai nepažinojo lankų ir arbaletų, gali būti, kilęs iš šio epizodo:

„Vienas sembas paėmė šį arbaletą ir pasikabino ant kaklo. Kiti, apspitę jį, didžiai stebėjosi, nežinodami, kas tai yra, nes anksčiau tokių daiktų nebuvę matę; ilgai jį čiupinėję, galop paspaudė ir atpalaidavo nuleistuką, o arbaleto templė nukirto jam kaklą..“ (p. 186)

Tuo tarpu dar ne taip seniai pasirodžiusioje knygoje „Arbaletas ir lankas Lietuvoje“ Gintautas Rackevičius pateikia pakankamai svarius bei archeologiniais tyrimais pagrįstus argumentus, įrodinėdamas, jog maždaug nuo XIII a. antros pusės arbaletas buvo puikiai žinomas (tiesa, galbūt vartotas ne tiek masiškai) lietuviams ir prūsams, o kai kuriais atvejais lietuviškų arbaleto strėlių kokybė net lenkė vokiškas.

Gausu ir tokių, hm, pavadinkim jas tragikomiškomis, karo legendų (panašių, pvz., į pirmojo Čečėnijos karo metu tarp rusų sklandžiusias kalbas apie priešo pusėje kovojančias „baltąsias pėdkelnes“ – snaiperes iš Baltijos valstybių). Jos pagyvina tekstą, tačiau visur suteikia jam, mažų mažiausiai atsainų požiūrį į prūsus:

„Vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui vieną krikščionę, kuri tuo metu spruko į pelkes; kai jau ketino ją nužudyti, ši, užmiršusi savo lyties trapumą, drąsiai pasipriešino. [ Karys], įniršęs dėl tokio jos elgesio, dantimis jai nukando didįjį pirštą, o ji, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną bei ausis dumblo ir jį mirtinai užtroškino. “ (p. 230).

arba

„...Gebhardas, kilęs iš Saksonijos, persekiojo kelis bėgančius prūsus ir vienam jų vienu kirčiu nukirto kalaviju galvą, tačiau tas po šitokio smūgio nekrito tučtuojau žemėn, o tol bėgo be galvos kurį laiką drauge su kitais tuo pat keliu, kol sukniubo.“ (p. 185).

Nepaisant to, tai unikalus istorijos šaltinis, nes Dusburgas, rašydamas kroniką, panaudojo daugelį kryžiuočių dokumentų, kurie neišliko iki šių dienų, daugelis kovų su prūsais faktų težinomi vien iš šios, tegul ir tendencingos kronikos.

Išsamūs žinomo istoriko R. Batūros komentarai verti ne mažesnio dėmesio: juose „nuvainikuojami“ daugelis Dusburgo prasimanymų, patikslinamos datos ir vietos. Knygos pabaigoje pateikiamas didelis ir išsamus istoriko straipsnis „Baltai-prūsai-jotvingiai ir Lietuva šimtmetinėse laisvės kovose“, kuriame aprašyta ne tik kryžiuočių agresija, bet ir skandinavų, lenkų puolimai, glaudūs prūsų, jotvingių, lietuvių ryšiai.

Tikras mokslinių Batūros komentarų „desertas“ – didelis (net didesnis nei A3 formato) žemėlapis. Jame rasime ne tik prūsų, kryžiuočių, lietuvių piliavietes, gausybę susirėmimų ir kautynių vietų, bet ir spėjamas, prūsų, lietuvių, jotvingių vadų žuvimo (palaidojimo) vietas, prūsų prekyvietes ir pan.

Reziumuojant: tai reto universalumo knyga, puiki dovana bet kuriam bent kiek istorija besidominčiam, o taip pat menui neabejingam žmogui.

* Etwerpeis brati, tu enkapts, as asmai giwan,

Be twajjan teisin zmunina stai sirai nusan

Tu simtans mettans maiguns teinu etskiwuns

Be mes etkumps widaimai uran PRUSAN

Atleiski, broli, tu palaidotas, aš – gyvas,

Bet garbę tavąją vis šlovins mūsų širdys,

Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies,

Ir vėlei matome mes seną Prūsą.

(Čia pateiktas ketureilis – iš Prans Arellis eilėraščio „Atleisk, broli“ (Etwerpeis Brati)

Ir vėlei matome mes seną Prūsą