Brrr… Dikiška atmosfera su per kraštus besiliejančia neviltimi. Kai kuriems kino - TV žiūrovams ji turėtų kažką priminti, kad ir senokai kino teatruose ir neseniai per LNK "Snobo kiną" rodytą Ridley Scott'o režisuotą filmą "Blade Runner" ("Bėgantis skustuvo ašmenimis" arba "Likvidatorius"), tapusį fantastinio ir pasaulinio kino klasika, kuriame nebūdingoje dramatinėje amplua pasirodė H. Ford'as. Taip, nesuklydote, šis filmas - pristatomo romano interpretacija. Tačiau jeigu jūs matėte "Blade Runner", tai nereiškia, kad jūs skaitėte knygą, nes šįsyk įvyko beveik stebuklas - gimė du lygiaverčiai, tačiau skirtingi kūriniai. P. Dick'ui pirmiausia rūpi žmonės ir jų būsenos post-pre-apokaliptiniame pasaulyje, o androidai jam - tik mechaniškai, tobulos, apskaičiuojančios ir nepakaltinamai žiaurios mašinos, žmonių tikslas - sugebėti atskirti tai, kas iš išorės nesiskiria; gi R. Scott'ui - androidai gyvos, nelaimingos būtybės, dar vaikiškai ieškančios savo gyvasties esmės. R. Scott'as atsisako daugelio smulkmenų, kuriančių ypatingą romano atosferą, pvz., detalė, nuo kurios prasideda ekologinė katastrofa: kiekvieną rytą žmonės vis iš kažkur rasdavo padvėsusių pelėdų ir jos krito tarsi lapai. Iki tol pelėdos niekam per daug nerūpėjo - keisti, retai matomi paukščiai ir staiga… Dekardo, androidų medžiotojo, linija romane yra tik viena iš pagrindinių, nes kita priklauso protiškai ir genetiškai atsilikusiam žmogeliui Džonui R. Izidorui (filme jį pakeičia liūdnasis genetikos inžinierius Dž. F. Sebastianas), kuris tiki linksmuolio Draugystės Basterio iš TV šou egzistavimu, yra geras, paslaugus, draugiškas, todėl dar šiurpiau skamba scena, kai androidai svarsto ką su juo daryti ir balsuoja - žudyti ar ne. Meilės linija tarp Riko Dekardo ir androidės Reičelės galbūt vienas iš tų retų epizodų, kai ir Dikas rimčiau prabyla apie androido žmogiškumą - ypač kai Dekardas, permiegojęs su androide, nepajunta skirtumo nuo moters ir padaro neatleistiną medžiotojui klaidą… Beje, skirtingai nuo filmo, androidų vadas Rojus Betis knygoje nėra pagrindinis personažas, tad merginos, išsiilgusios aukšto žydraakio blondino (na ir kas, kad dirbtinio:-), gali nusiteikti, kad jis nebus toks impozantiškas.

Gerai, jau ir taip per daug atskleidžiau siužetinių detalių, už ką gali tekti žagsėti. Juk iš esmės nėra svarbu, ar Dekardas pagaus androidus, ar androidai Dekardą - bet įvertinimas tik vienas: nekreipiant dėmesio į kai kurias, šiai dienai jau juokingas technines detales (progresas buvo kitoks, ką darysi), tai - vienas iš geriausių kada nors parašytų fantastinių romanų: gilus, sudėtingas, jautrus, įžvalgus… Ir, bent jau man, tai buvo sunki knyga, ne lengvas skaitymėlis. Beje, paguosdamas pasakysiu, kad skirtingai nuo daugelio kitų P. Dick'o romanų, bent jau siužetas jame nėra toks painus ir įvykių grandinę sekti įmanoma, todėl labai, labai rekomenduotina perskaityti kiekvienam.

Fantastams - PRIVALOMA!