Philip K. Dick „FLOW MY TEARS, THE POLICEMAN SAID“

Turbūt galėtų atsirasti tik keletas žmonių, besidominčių ir skaitančių mokslinę fantastiką, bet nieko negirdėjusių apie Philip K. Dick (Filipą K. Diką) (1928 - 1982) ir jo kūrybą. Šio nepaprasto talento, bet gan liūdno likimo rašytojo daugelis knygų būdavo įvykis mokslinėje fantastikoje. Tai jis sukūrė ir išplėtojo "vidinės erdvės" (inner space - angl.) žanrą, tai pagal jo romaną "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" buvo sukurtas vienas geriausių fantastinių filmų "Blade Runner". F. Dikas laikomas didžiu fantastikos vizionierių, nors jo vizijos, dėkui Dievui, kol kas neišsipildė - nešviesūs tai pasauliai, oi nešviesūs… Nešviesu ir apžvelgiamojoje knygoje:

Džeisonas Taverneris - teležvaigždė, kurio šou kiekvieną dieną studentų kovų ir totalinės kontrolės sukaustytose JAV žiūri 30 milijonų žiūrovų. O jis pradėjo juk nuo "dugno", jis pasiekė visko, ką tik įmanoma pasiekti: prieš jį atviri patys brangiausi rūmai, jam ranką paspausti garbė kiekvienam, jo guolyje - gražiausios moterys. Nekeista, kad buvęs gyvenimas atrodo tarsi blogas sapnas. Bet pats banaliausias konfliktas su nenusisekusia meiluže baigiasi liūdnai - jis atsibunda pasaulyje, kuriame… niekas jo nepažįsta! Ar gali būti teležvaigždei, turėjusiai 30 milijonų auditoriją, didesnis šokas? Gali, nes Džeisono šiame pasaulyje ne tik niekas nepažįsta, jis paprasčiausiai neegzistuoja: jis neregistruotas, neaprašytas, nedokumentuotas. Tokio žmogaus būti tiesiog negali - kitaip ką veiktų policija, kiekviename blok-poste kruopščiai tikrinanti minias praeivių ir gaudanti bėglius studentus, kad išgautų visuomenei naudos iš jų perauklėjimo darbu stovyklose…

Ne, net nesitikėkit, kad Dikas rašytų elementarų slepiasi - gaudo detektyvą. Taip, Džeisoną seka ir suseka policija, tačiau rezultatai visiškai kitokie… Tai būdinga visoms šio autoriaus knygoms - maždaug antrajame trečdalyje būni taip supainiotas, kad nebegali suprasti nieko: nei kas, nei kaip, nei kodėl. Tiesa, link pabaigos išaiškinimas duodamas, bet jį interpretuoti taip pat gali kaip tik nori ir užvertus knygą kartais atrodo, kai tai - narkotikų, kurių autorius anaiptol nevengė, įtaka.

Tad užmirškime siužetą - jis Dikiškas ir viskas tuo pasakyta. Daug įdomesni rašytojo kuriami veikėjai ir jų psichologija: čia beveik su žiburiu nerasite stereotipiškų personažų, na nebent kokį nereikšmingą policijos tarnautoją. O pagrindinis žiedelis - tiesiog puikumėlis: šizuojanti mergužėlė Ketė, padirbinėjanti dokumentus ir vėliau jų savininkus perduodanti policijai, ypač jeigu jie nesutinka pasimylėti; policijos generolas Feliksas Bakmenas, kraujomaišos ryšius užmezgęs su savo sesute Elis, kas dieną bandančią vis kitus narkotikus, keramikė Meri En Dominik, nepasiduodanti populiarumo vilionėms. Kiekvienas svarbesnis personažas labai ryškus, daugelis - erzinančiai nepatrauklūs (ypač Ketė), bet nuo to netampantys neįdomiais.

Filipas Dikas už šį romaną 1975 m. buvo įvertintas prestižine JAV John W. Campbell premija. Šiek tiek keista, kad ją gavo būtent ši knyga, nes kai kurie, mano manymu, geresni meistro romanai - ir "Ubikas", ir "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" liko be apdovanojimų. Galbūt fantastikos pasaulis taip atidavė rašytojui pagarbą?

P.S. Beje, anotacija ant knygos nugarėlės tokia, kad joje nėra net mažiausio ryšio su knyga. Nežinau, apie ką ji buvo rašyta. Tad neapsigaukite.

100 proc. Filipo K. Diko vizijų