Ir be garso supas varpai.

Pagaliau mes kartu, net jei tolstam visai atskirai."

Trilogija baigta. Užverti langai tarp visų pasaulių, kad Dulkės - Tamsioji Materija - sąmoningumą suteikiančios dalelės - nebesrūtų iš žmonių gyvenamų pasaulių į tuštumą. Laira ir Vilis suaugo, jų demonai įgavo galutinį pavidalą (taip, taip, mūsų pasaulio žmonės irgi turi demonus, tik ne visi gali juos pamatyti...). Autoriteto nebėra - jau seniai jis perdavė valdžią galingam angelui Metatronui, o pats, nusenęs, užsidarė Debesuotojo kalno gelmėse. O ir Metatronas nuverstas, dangaus karalystė žlugusi. Herojai lieka kurti dangaus respublikos savo pasauliuose...

Keista, kad Lietuvoje ši Ph. Pulmano trilogija nėra labai populiari. Britanijoje ir kitur "pulmanizmas" gal dar ir nepasiekė "tolkinizmo" ar "poterizmo" lygio, tačiau ištikimų gerbėjų "Jo tamsiosios medžiagos" trilogija turi nemažai. Internete gausu Ph. Pulmano gerbėjų tinklapių, kuriuose galima pasimokyti skaityti aletiometrą, išsirinkti vardą, savo demonui, parsisiųsti ekrano užsklandą, diskutuoti forumuose... Nenuostabu - Ph. Pulmanas sukūrė nemažiau įtaigų ir patrauklų pasaulį, nei Dž. R. R. Tolkinas. Tiksliau, daugybę pasaulių - ištisą alternatyvių paralelinių pasaulių grandinę. Ir tebekuria toliau - jau pasirodė "Lairos Oksfordas" - vadovas po Lairos pasaulį kartu su apsakymu apie pačią Lairą; tolimoje ateityje fanams pažadėta ir "Dulkių knyga", kurią turėtų sudaryti pasakojimai apie antraplanius trilogijos herojus - Li Skorsbį, Serafiną Pekalą, Joreką Bernisoną.

Ph. Pulmano pasaulis - įtraukiantis, įdomus, realistiškas ir "medžiagiškas". Pasakojimas gana sunkus, nevaikiškas; čia vyksta žiaurūs dalykai - vaikai atkertami nuo savo demonų, mylimi herojai žūva, netgi kai kurios scenos, kur herojai tiesiog elgiasi pagal savo prigimtį, atrodo gana drastiškai (bent jau knygoje, priskiriamoje vaikų literatūrai), kad ir šarvuotajam lokiui Jorekui Bernisonui suradus savo draugo Li Skorsbio palaikus: "Kadangi oreivis iš Teksaso buvo vienas iš saujelės iš saujelės kada nors pažinotų žmonių, kuruos Jorekas gerbė, lokys priėmė paskutinę jo dovaną. Vikriais letenų judesiais jis nuplėšė negyvėlio drabužius, vienu kirčiu perrėžė kūną ir ėmė vaišintis seno draugo mėsa ir krauju. Lokių karalius daug dienų nieko neėdė, tad buvo išalkęs." Gal ne visiems optimistiška pasirodys ir Lairos bei Vilio "nugalėta mirtis", kai šie išvedė vėles iš mirties karalystės: "Kai iš čia išvyksite, visos jus sudarančios dalelės atsipalaiduos ir pakriks, kaip atsitiko jūsų demonams. Tačiau jūsų demonai dabar nėra niekas - jie sudaro visa ko dalelę. Visi jų kūnų atomai pateko į orą, vėją, medžius, žemę ir į visas gyvas būtybes. Tiesa, jūs išsiskaidysite, bet vėl būsite laisvėje, visuose gyvuose padaruose". Nepaisant ganėtinai ryškaus "materializmo" ir "antidieviškumo" (Autoritetas, kurio vardan bažnyčia ir inkvizicija dirba savo kruvinus darbus, prieš kurį su žmonių, angelių, vėlių ir kitokių padarų kariuomene pakyla lordas Asrielis, galiausiai pasirodo teesąs tik visiškai nukriošęs ir nieko nebesuvokiąs senis, kuris išsiskaido ir pranyksta vėjyje), dėl kurio Ph. Pulmanui teko išgirsti kaltinimų kone satanizmu, ir netgi gauti vieno berniuko iš Australijos laišką, kuriame tas sakėsi paduosiąs rašytoją į teismą, mat šis pasišaipė iš jo tikėjimo - "Jo tamsioji medžiaga" teigia meilę, draugystę, pasiaukojimą ir atsakomybę - už "dangaus respublikos" kūrimą savo pasaulyje, nes jis mums turėtų būti svarbesnis už "dangaus karalystę".

Fine