Apie knygą: Philip Reeve – Mirtinos mašinos
Leidykla: Alma littera (2004)

Seniai seniai, karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, gyveno rašytojas, vardu Edvardas Bulwer-Lyttonas. Kažkada buvęs populiarus dėl savo knygų, šiuo metu jis labiausiai yra žinomas kaip frazės “It was a dark and stormy night” (liet. – “buvo tamsi, audringa naktis”) autorius ir “Bulwer-Lyttono literatūrinio konkurso” įkvėpėjas. Konkurse varžosi išgalvotų romanų įžanginiai sakiniai, o nugali pats grafomaniškiausias, labiausiai bereikalingomis detalėmis perkrautas. Ne be šio konkurso pagalbos nelaimingasis “It was a dark and stormy night” yra tapęs nuolatinių pašaipų ir parodijų taikiniu.

Lytonną čia prisiminiau todėl, kad įžanginis “Mirtingų mašinų”, pirmosios knygos to paties pavadinimo tetralogijoje, sakinys tuo pat metu ir atiduoda pagarbą “tamsiai, audringai nakčiai”, ir tuoj pat viską verčia aukštyn kojomis, užkabindamas iškart ir su užkirtimu –

“Buvo tamsus, vėjuotas pavasario vakaras, o Londono didmiestis išdžiūvusiu buvusios Šiaurės jūros dugnu vijosi druskos kasėjų miestelį.”

Tokia pati ir visa knyga – iš už žanro ribų nelipa, bet užtenka perlaužti ar apversti stereotipą kitą, ir senas, paprastas siužetas sušvinta naujomis spalvomis. Tiesa, pats žanras – postapokaliptinis steampunkas – yra pakankamai retas, kad prisidėtų prie knygos savitumo. Tačiau grįžkim prie, manyčiau, ne man vienai po pirmo sakinio iškilusio klausimo – kurių galų Londono didmiestis vaikėsi tą druskos kasėjų miestelį.

Ogi tam, kad suėstų. Būtent taip, tiesiogine prasme, ir tame nėra nieko smerktino, nes Municipalinis darvinizmas, pagal kurį didesnis, stipresnis miestas turi neginčijamą teisę praryti silpnesnį, sėkmingai gyvuoja jau tūkstantį metų. Medžioklės plotais paversta viskas, išskyrus Vakarų kontinentą, kadangi jis buvo taip suniokotas Šešiasdešimtminučio karo, sunaikinusio Senovę, kad iki pat šių dienų yra niekam netinkamas. Dar yra Antimobilioji lyga Rytuose, bet jos įtvirtinimams būtinai ateis galas – ir, jeigu Londono mokslininkams pavyks priversti dirbti neseniai atrastą Senovės prietaisėlį – jis bus trumpas ir greitas. Tačiau istorikų gildijos mokinys, penkiolikmetis (knyga skirta “vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams”) Tomas Natsvortis turi įprotį pasipainioti ne laiku ir ne vietoje...

Taip, šita knyga – vaikams, bet jai pavyko išvengti dviejų didžiausių blogybių, kamuojančių didumą vaikams skirtų knygų ir ypač filmų: griežto bekompromisio skirstymo į juoda ir balta ir persaldinimo, kai Blogio iltys ištrauktos ir jis labiau juokingas nei blogas, o mirtis neegzistuoja. Pasiekta tai doze sveiko realizmo, beje, labai neblogai derančia prie steampunkinės egzotikos. Pavyzdžiui, Tomas, knygos herojus, yra išties labai geras, taikus ir mielas jaunuolis...tačiau – logiška išvardintų savybių pasekmė – neryžtingas, naivus ir pavėpęs. Jo kompanionė per prievartą, Hestera Šo, priešingai -- prisitaikiusi išgyventi bet kur, bet kaip, apsiginti pati ir apginti visa, kas jai brangu – tačiau gyvenimas, padaręs ją tokią, švariai išmušė bet kokį švelnumą ir užuojautą. Nepaisant to, Hestera nėra blogas žmogus, tiesiog atšiaurus. Agresyvūs mobilieji miestai turi pateisinamą priežastį taip elgtis, o Antimobilioji lyga toli gražu nėra romantiški ir musės nenuskriausiantys laisvės kovotojai. Antimobiliosios lygos šnipė avantiūristė gali nesusimąstydama rizikuoti savo gyvybe dėl draugų – ir šaltai nužudyti smulkios kaimyninės valstybėlės karalienę, nes jos vykdoma politika gali pakenkti Lygos interesams – ką padarysi, toks jau šnipo darbas. Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio; pakeliui į kulminaciją knyga apverčia ir sulaužo dar ne vieną šabloną – bet pirmiausia tai vis dėlto yra gyva, įtraukianti fantastinė nuotykių knyga, prasidėjusi tamsų, vėjuotą pavasario vakarą.