Apie knygą: Pierre Gamarra – Berliuretės upelio paslaptis
Leidykla: Vaga (1964)
Puslapių skaičius: 158

Būna knygos vaikams, nuotykiais arba fantastiniu anturažu padedančios įsisavinti gramatikos, geometrijos taisykles, įdomiąją matematiką ir muzikos istoriją. „Berliuretės upelio paslaptis“ skirta geografijai. Prancūzijos geografijai. Atrodo, na, koks gi mums skirtumas, kur įteka ta Rona arba Sena, kas gali būti čia įdomaus? Bet ši knygelė tikrai maloniai skaitėsi vaikystėje, nepaisant to, kad niekad nesidairydavau į žemėlapį, kad pasitikrinčiau, ar tikrai toks siaubas, kai Ruanas susikeičia vietomis su Taraskonu. Smagu buvo ją atsiversti ir dabar. Nes geografijos geografijom, o dar yra ir nuotykiai.

Ir svarbiausia – keistos rūšies nostalgija – nostalgija tokiam gyvenimui, kurio negyvenai, bet autorius aprašo pasaulį būtent taip, kad jo požiūriu apsikreti ir pats. Didelis „rausvai baltas“ kaimas Garonos srity, Vilnevas prie Berliuretės: čerpėmis dengti stogai, senas arkinis tiltas, fontanas merijos aikštėje, išrantytas kibirų, kuriais kartų kartos sėmė vandenį, platanų paunksmė... Kviečių ir vynuogynų laukai aplink, jaukūs ramios upelės Berliuretės krantai, apaugę guobomis ir gluosniais, mėtom ir anyžiumi. Šapalai, gružliai ir ūsoriai, kuriuos vilioja atkaklūs meškeriotojai. Ir štai vieną dieną apylinkių puošmena Berliuretė... dingsta.

Žinoma, tai smūgis visiems kaimo gyventojams. Jų mylimas upelis staiga iškeliavo nežinia kur, palikęs vagoje tik keletą dumblo balelių! Ką apie tai gali pagalvoti kiekvienas padorus žvejys?? O ūkininkai, atgenantys vakarais kaimenes atsigerti iš upelio? O krautuvininkas Trikuaras, kurio parduotuvėlę lanko vasarą atvykstantys turistai? O vaikai?..

Kaimo mokyklos vyresnėje pradinėje klasėje (sunkoka nurodyti tikslų jų amžių, turbūt 12-14 metų) mokosi šešetas mokinių. Jie šią naujieną sutinka su dideliu nerimu. Ypač susirūpina užkietėjęs žvejys Karolis Didysis, taip pramintas dėl kelių gyvaplaukių, prasikalusių ant smakro (kaip žinome, Karolis Didysis garsėjo vešlia barzda), iš tiesų – Ferdinandas Bertomjė. Jei dingo Berliuretė, sudie, šapalai ir gružliai, sudie, tykūs svajingi vakarai ant kranto su meškere, niekam nebebus reikalingos už paties sunkiai uždirbtus pinigus įsigytos blizgančios muselės... Be to, jei prapuolė viena upė, kas, kad tokia maža, jog nežymima žemėlapiuose, juk gali prapulti ir kitos! Įvykiai iš tiesų pasisuka tokia linkme, kad Prancūzijos žemėlapis tampa panašus į keverzonę, kurią savo sąsiuviniuose paišo geografijos neišmanantys mokiniai. Ir tai ne atsitiktinis palyginimas... Be abejo, baisiausia visa tai turbūt mokytojui, ponui Vernežu: visą gyvenimą kalė į galvas vaikams, kas kur įteka, o dabar še – pasaulis aukštyn kojom apvirto.

Knygoje nėra didelių filosofijų ar aštrių konfliktų. Knygoje – tokia vaikystė, kokios norėtųsi. Jokių narkomanų, girtuoklių ir tėvų rietenų. Jokių kišenpinigių kratymo iš jaunesniųjų. Jokių kruvinų moksleivių konkurencijų ir desperatiško venų pjaustymosi. Vaikai čia padeda tėvams, mokosi (nereiškia, kad visada gerai), o laisvalaikiu visa galva neria į žaidimus. Turbūt smagiausia dalis ir yra ta, kur aprašomas jų štabas. Tai uola, besibaigianti skardžiu prie Berliuretės, prie kurios prišlieti pačių susikalti iš lentų rūmai („drąsus ledinio eskimų namelio ir gražiosios Šamboro pilies derinys“). Čia vyksta karštos alpinizmo pratybos, šiam šišui praėjus prasideda Vilnevo tyrinėtojų klubo etapas, po to apylinkėse apsigyvena Užkeiktos Uolos indėnai ir Berliuretės gaučai. „Tarybos salėje posėdžiavo orios asmenybės, išsitatuiravusios jodu ir briliantinu. Mokytojos Vernežu pipirai, virtę bizonais arba pekarių kaimenėmis, lakstė po aplinkines pievas, gainiojami įnirtusių mustangų. Paskui, kai dėl besaikio jodo vartojimo ir daugkartinio pasikėsinimo į naminius paukščius pasipriešino tėvai, reikėjo išgalvoti naują paskirtį draugijai.“ (p. 24) Tad jie įkūrė Vilnevo prie Berliuretės teatrą.

(Negaliu nepacituoti vienos istorinės pjesės, kur, tarp mūsų kalbant, istorinė tiesa nustumta į antrą planą:

„Julijus Cezaris. Štai aš. Ko nori? Calcium sodium potasium!

Vercingetoriksas. Pasiduodu, bet su sąlyga, kad išsidanginsi iš mūsų krašto!

Julijus Cezaris. Album calcaneum radius cubitus. Išsigandai?

Vercingetoriksas. Aš – išsigandau? Pamatysi! (Du kartus smagiai teškia Julijui Cezariui į veidą)

Julijus Cezaris (kareiviams). Maximum! Maximum!

Romėnai puola Vercingetoriksą, tasai visus partrenkia žemėn.

Julijus Cezaris (persigandęs). Minimum, minimum! Aš žuvęs. Pasigailėk!“ (p. 30-31))

Stebėtina, kad naujausios technologijos, kurios sujungia toli esančius žmones, atskiria gyvenančius čia pat, ko negali pasakyti apie ne tokias naujas technologijas. Šis minties šuolis – dėl epizodų, kai visas kaimas susirenka paklausyti per garsiakalbį žinias transliuojančio radijo, arba prie krautuvės, gerdami limonadą ir alų, laukia grįžtančių iš egzaminų mokinių (beje, išvažiavusių į miestą sunkvežimiu – dar viena senovinė detalė, kuri dabar būtų traktuojama kaip baisus pažeidimas). Jaukus didelis XX a. vidurio Prancūzijos kaimas, kurio meras – žemdirbys, kur visi vieni kitus pažįsta, prie namų veši moliūgų ir morkų lysvės, o mokykloje tėra dvi klasės. Niekad nepažinta realybėje, ir turbūt todėl tokia idiliška aplinka. Žinoma, kol nepasirodo pono Vernežu katinas d‘Artanjanas, kuris ketina įkrėsti mokiniams geografijos mokslo į galvas kiek kitu būdu nei jo šeimininkas...