Plienas ir nėriniai – Septynmečio karo kronikos kitaip

Vargu ar rasite šią knygą Lietuvoje, nes jau ir Rusijoje, kur ji išleista, tiražas išparduotas.

Tai vienas iš nedaugelio Septynmečio karo tyrinėjimų. Karo, apie kurį net besidomintys istorija tėra girdėję puse ausies, nors pats Winstonas Churchillis šį tarptautinį karinį konfliktą be skrupulų vadino „pirmuoju pasauliniu karu“.

Ir matyt pagrįstai, nes į 1756-1763 m. vykusias kovas įsivėlė kone visos įtakingiausios XVIII a. pasaulio valstybės, o kariauta Šiaurės Amerikoje, Europoje, Afrikoje, Indijoje, Filipinuose ir kt.

Kadangi viena karo iniciatorių buvo agresyvi Prūsijos karalystė, kovos užgriebė ir merdinčią Lenkijos-Lietuvos Respubliką, kuri formaliai lyg ir sugebėjo išlikti neutrali. Tačiau jos teritorija nevaržomai žygiavo, kūrė stovyklas, ėmė rekrūtus su prūsais kovojusi Rusijos kariuomenė.

Sergejus Dolia, kuris nėra profesionalus istorikas, leido sau aprašyti karo istoriją taip kaip jam patiko – o patiko velniškai įdomiai.

Ten ir apie karą (tradicine prasme) ne ką rasite. Aišku, yra ir apie mūšius, bet gal net didesnę knygos dalį užima kariaujančių valstybių finansiniai karai – nuo priešo teritorijos užtvindymo falsifikatais iki sidabro kiekio problemų.

Nuo anglų “turistinių karo žygių“ į Prancūzijos pakrantes (kuriuose dalyvaudavo net Parlamento nariai, išsinuomavę kokį palaikį laiviūkštį) iki to kaip vargo, žuvo ir triumfuodavo kurjeriai - to laikmečio bevielis ryšys. Nuo kruvinai sultingų smulkmenų apie karo specifiką žiemos metu iki detalaus išaiškinimo kam ir kodėl karininkams reikėjo protazanų.

Štai ištraukėlė apie Nyderlandų karo biržos krachą karo pabaigoje 1762-aisiais:

--------

Visai tarytum šių dienų dvasioje, skelbimas apie naują britų 8-milijoninę karinę paskolą, olandų visuomenėje sukėlė spekuliatyvinių nuotaikų bangą. Provincijų gyventojai ir šiaip linkę į finansinius žaidimus, o tą vasarą jie savanoriškai išvežė į Britaniją beveik visus savo pinigus. Kaip rašė amžininkas, Hagoje ir kituose miestuose ėmė trūkti grynųjų, todėl už išgryninimą ir keitimą bankininkai ėmė penkis procentus nuo sumos.

Šis finansinis-prekybinis sąjūdis truko visus 1762 metus, kai spalį nedaugeliui įžvalgių analitikų dilgtelėjo krūtinėje.

Sėkmingos praėjusių metų finansinės operacijos, kai iš Olandijos visos pusės, nesiderėdamos, užkeltomis kainomis, su pristatymu iki stovyklos, mokėdami avansu pirko karinę įrangą, sukėlė bumą rinkoje. Net „stabdžiai“, prilaikę kapitalą 1758-61 metais, vis dėlto nusprendė pagaliau investuoti į užtikrintą Karo tiekimo verslą. Ruošdamasi eilinei 1763-iųjų kampanijai, įrangos ir maisto tiekimui, olandų rinka įkaito iki baltumo.

Visi kreditavo, persikreditavo... leido akcijas, jas pardavė... Susėdo rateliu ir ėmė laukti.

Kai balandį Rusija ir Švedija pasitraukė iš karo, biržos analitikai spaudoje kvalifikuotai paaiškino, jog rinkai niekas negresia. Tos valstybės nedirbo su olandų tiekėjais. Gegužę prasidėjęs ispanų-portugalų karas dar labiau kilstelėjo kainas, ralis tęsėsi.

Meiliai žvelgdami į pelno augimo, apyvartos, sandėrių skaičiaus kreives, olandai praleido visą vasarą ir rudenį.

Ir staiga:

CRASH! lapkričio 3 - paliaubos Reino fornte tarp prancūzų ir sąjungininkų

BOOM! lapkričio 24 - paliaubos tarp prūsų ir austrų

BANG! gruodžio 1 - paliaubos tarp ispanų ir portugalų

Užkimę, su perdžiūvusia nuo blogos nuojautos gerkle, bėgiojančiomis iš baimės akimis, analitikai ir oficialai tikino akcininkus, kad „paliaubos dar ne karo pabaiga“, kad tokių žiemos paliaubų šiam kare mes jau matėm daugybę kartų, kad pavasarį viskas prasidės iš naujo... Bet deja, tai buvo būtent finalinės paliaubos...

Visi kariniai 1763-iųjų kontraktai buvo be gailesčio nutraukti be jokių kompensacijų, didžiulės armijos greitai mažėjo, ištisi pulkai buvo išformuojami, žirgai parduodami.

Kaip kalbėjo amžininkai, bankrutavusių olandų bankų kiemuose dar ilgą laiką stovėjo statinės su toksiškais kriegsgeldais (bendrinis karo metų vokiškų monetų, kuriose sumažintas brangiųjų metalų kiekis pavadinimas).

Juk jų perlydymas ir išvalymas iki olandiško .900-osios prabos standarto būtų reiškęs galutinį nuostolių pripažinimo ir nurašymo aktą, o šito bankininkai nemėgsta labiausiai pasaulyje.