Poezija suvokimo spąstuose

Apie knygą: Vytautas Bložė – TU PALIKAI MANE UŽMIGUSĮ
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640448
Puslapių skaičius: 52

Pavydžiu tiems, kurie poeziją dar skaito savo malonumui. Lėtai tirpsta metaforų pasaulyje, kuris kaskart kitoks, tad į vieną eilėraštį gali grįžti daugybę kartų.

Vytauto P. Bložės poezija kitokia. Čia reikia ne vien įsijautimo, bet ir proto pastangų, turi gerai išmanyti kultūrinius kontekstus, ypač rytų filosofinę mintį. Tik tada tekstas prasivers. Tačiau norintiesiems pavartyti (o gal ir perskaityti nuo pirmos iki paskutinės eilutės?..) naująjį jo eilėraščių rinkinį ir to nepakaks.

Turėsite apsiginkluoti... paprasčiausia lupa. Knygos šriftas parinktas turbūt smulkiausias, koks tik gali būti. Vos pradedi skaityti, ir raidytės-skruzdėlytės ima lietis, pintis į blakstienas, tad net nepajunti, kaip imi ir palieki knygą užmigęs... ne vakarui, ne elektros šviesai, o kitam „kada nors“... Be reikalo. Knyga įdomi. Nors išleista 2007 metais, tekstų sukūrimo datos kur kas ankstesnės: nuo 2001 iki 2003 m. Laiko žyma čia svarbi. Todėl, kad nuo parašymo iki paskelbimo atsiranda seprynerių−penkerių metų distancija: apsisprendimas rodyti kažkuomet parašytus tekstus liudija atsakomybę už savo ištarmes, ištikimybę anuometiniam „aš“, galiausiai − tikėjimą, jog dvasinė žmogaus egzistencija skleidžiasi belaikėje erdvėje, su laiku sukabinta tik plonytėmis nuorodų į datas gijomis. Šiuo atveju nuorodos dramatiškos: apima paskutiniuosius poeto žmonos Nijolės Miliauskaitės gyvenimo metus ir dvejus metus po jos mirties kurtus tekstus. Jie daugiasluoksniai, daugiabalsiai: nuo aukštų, pakylėtų intonacijų peršokama į autoironiją, buitinį kasdienės šnekos toną, kuris netikėtai vėl virsta kalbėjimu apie egzistencinius, net metafizinius dalykus. Tačiau nepaisant to, kad remiamasi asmenine netekties patirtimi, ši nutrūkusio dialogo poezija pirmiausia kalba apie kūrybos ištakas:      

turim būt ne kuo norim, o
kas priklauso, t. y. kaip Dievo duota
tačiau Barbutė šliurpčioja toliau:
anksčiau poetai romantikais būdavę
o aš atremiu, kad
„niekas šiame pasauly pačiu savim
nebuvo“, o ji: iš kur!    

(...)

kūrybą peni ne viltys, o praradimai     

                                                            p. 5

Tik artimo žmogaus, kaip bendrakeleivio, buvimu pasitikima, iš jo semiamasi stiprybės: „oi Barbute, prisimenu / kiek galios tavo siela man duodavo, dėl to ir / išlikau“ („Tu palikai mane užmigusį“, p. 39). Su Barbute „keistasi haliucinacijomis“, eita „pėda pėdon, linija linijon“, „iš sapno į sapną, iš tikrenybės / į atmintį“ (p.40).

Žinome, kad jųdviejų dialogą nutrauks mirtis. Tačiau jis tęsiamas mintyse, grimstant į dar gilesnę praeitį, prisimenant motutę, vaikystės namus ir vaiko baimes eiti į naktį („Nemiga“, p. 7, „o lietus, o tamsa, o vėjas!“, p. 14) Rašymo veiksmas tampa pastanga įtvirtinti ir galbūt įprasminti praeinančią/praėjusią būtį, aiškiai suvokiant, kad ir tai „tik sniego pėdsakai mašinraštyje / kalbos ir balso klaidos“ (p. 21).  

Žmogaus kūnas šioje žemėje reiškia mažiausiai, jo palaikai − „ne palikimas“, vis tiek suirs, todėl ir nesvarbu, kad Barbutės kapas apleistas, kad nėra kam jo prižiūrėti („Vietoje testamento“, p. 17). O pati siela galbūt įsikūnija trapiuose gamtos pavidaluose: „smilgute smilgute / vėjo auskarėli / į savo kasas įpink / juodą mano šešėlį“ (p. 19). Kurį laiką lieka turėti ar liesti daiktai, tačiau jie − lyg „akmenys / palaikantys laivo pusiausvyrą, / žemės audrų vandenyne: herbariumai, peteliškių kolekcijos, įvairia- / spalviai siūleliai, siuvinėjimai, adatos, antpirščiai, / virbalai kojinėms megzti, tik prisirišimai“ (p. 12). Rašymas, kūryba tampa nusiraminimu ir tilteliu, jungiančiu „tada“ ir „dabar“: „...žalioj lempos šviesoj, tylios raidės / ant popieriaus: tik tiek / tik tiek, iš viso to: tik lieptelis / į tai, kas buvai“ (p. 13). Kiekviena „dulkelė“ čia persmelkta Rytų kultūrų filosofijos: žmogaus nėra, tačiau „yra atminties technika / todėl jis ir išlieka, pasaulis“ (p. 13).

Galbūt viskas yra tik iliuzija? − klausia V. P. Bložės tekstai. Galbūt. Tačiau kokia intensyvi toji iliuzija gali būti! Baltas jazminas, pavasarį žydintis po trobos langu: „o žiedų žiedų − kekių kekės! / viršūnė net linksta nuo balto svorio“ (p. 6) ar rudens įspūdžiai, žvelgiant į „lapų konfigūracijas su saulėlydžio kraujosrūva“ (p. 16). O tarp žmogaus ir jo aplinkos nėra aiškių ribų.

 stebėdamas
už lango debesis, jūrą, vėjo bloškiamą
skersvarnę, tu pats esi − vėjas
jūra, debesis, skersvarnė, t. y. esi viso to
stebimas, žinoma, tai
suvokimo spąstai

                             p. 35

Taigi tik suvokimo spąstai visa tai...