Apie knygą: Emilė Elizabetė Dikinson (Emily Elizabeth Dickinson) – Pusiaudienio krantai
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2009)
ISBN: 9789986396161
Puslapių skaičius: 176

Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“

Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.

Emily Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Jei būti tiksliems, tai po Emily mirties rasti 1775 eilėraščiai, kurie, tiesa, ne iš karto, o tik dar po septynerių dešimtmečių pačią vienišiausią, niekam nežinomą to meto literatę leido įvardyti kaip amerikietiškosios poezijos unikumą, savo modernumu ir novatoriškumu pralenkusią net įtakingąjį Waltą Whitmaną. Kaip taikliai pasakė anglų rašytojas John Boynton Priestley „Pusiau senmergė, pusiau smalsus trolis, o iš tikro – drąsi ir „susikaupusi“ poetė, kurią lyginant su jos laikmečio kitais poetais, šie atrodo bailūs ir nuobodūs.“

E. Dickinson lyg moteriškoji Edgaro Allano Poe inkarnacija kantriai landžioja po juodžiausius ir slapčiausius sielos užkaborius, kviečiasi į svečius mirtį, kapą, sielvartą ir preparuoja jau ir taip perplyšusias smegenis.

49

Dukart aš visa praradau /  I never lost as much but twice,
Abu kartus – kape  /  And that was in the sod.
Į Dievo beldžiausi duris  /  Twice have I stood a beggar
Dukart kaip elgeta! /  Before the door of God!

67

Sėkmė saldžiausia tiems,  /   Success is counted sweetest
Ką lydi nesėkmės. /  By those who ne‘er succeed.
Įvertinti nektarui  /  To comprehend a nectar
Reik skaudesnės reikmės  /  Requires sorest need

Pavargusi nuo slegiančio (ne)laimės determinizmo, kitose eilėse Dickinson keičia tematikas ir varijuoja nuo visada mėgtos gamtos detalių iki šiltesnių žmogiškų jausmų. Bet ir čia, nors ir su laiminga pabaiga, didybę nustelbia šiurpus ir vėjuotas niūrumas, viską gaubianti mistiškai fatališka aureolė, pavargęs, be šypsenos, kietas, nors vietomis sentimentalus, deklamuotojo tonas. Žavi kūrėjos gebėjimas peršokti nuo abstrakčių, metafizinių dalykų prie konkrečių buities, gamtos detalių. Stebina psichologiška, kupina gyvenimiškos išminties ir filosofijos įžvalga, neprarandanti aktualumo net šiandien.

Dar vienas (man – labų labiausias) šedevras. Parašymo meto prasmėmis net prasilenkiantis su dorovės samprata:

249

Naktys audringos, naktys audringos! /   Wild Nights – Wild Nights!
Jei mes kartu –  /  Were I with thee
Naktys audringos pavirs   /   Wild Nights should be
Malonumu!   /   Our luxury!

Šėlsta beprasmiškai vėjas.  /   Futile – the Winds -
Kai uoste širdis – /  To a Heart in port -
Kompasas nereikalingas, /   Done with the Compass -
Nei žvaigždėlapis!   /    Done with the Chart.

Iriuosi per rojų:   /    Rowing in Eden -
Ak, jūra kokia!  /   Ah, the sea!
Gal šiąnakt švartuosiuosi  /  Might I but moor – Tonight –
Tavyje!  /  In Thee!

Kaip pastebėjot, eilėraščiai neturi pavadinimų: tiesiog užvadinti numeriais pagal pirmą kartą 1955-aisiais publikuotą išsamią rinktinę, nors kai kur galima aptikti vadinant pirmąja eilėraščio eilute.

Pirmojoje lietuviškai LRS leidyklos išleistoje Emily Dickinson rinktinėje „Pusiaudienio krantai“ publikuojama tik 60 eilėraščių. Kaip sako vertėja Sonata Paliulytė savo išsamiame įžanginiame žodyje, atrinko juos kiek įmanoma pagal įvairiapusiškumo kriterijų. Ir tikrai nemeluoja, iš tų 60-ies galima puikiai susipažinti su Dickinson kūrybos įvairialypiškumu ir tuo pačiu įvertinti vertėjos gebėjimus, interpretavimą, stengiantis per daug bent prasme nenutolti nuo originalo. Žinoma, akademinis elitas, disponuojantis „jambinio keturpėdžio metro bei jambinio trimetro“ sąvokomis, manau, ras prie ko kibti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ne visada amerikietės eilės pasiduoda net pažodiniam vertimui, Paliulytės pastangos pateisina turimą rezultatą, ir, nors visada smagu užmesti akį į šalia vertimo pateiktą originalų tekstą, Dickinson sukurtas įspūdis ir gilumas vertime perteikiamas tinkamai ir be priekaištų.

Ir pabaigai trumputis brangakmenis:

1544

Kas rojaus žemai nerado,  /  Who has not found the Heaven–below–
Tas jo ir aukštai neras –   /   Will fail it above–
Angelai juk nuomojas namą  /   For Angels rent the House next ours,
Visąlaik šalimais tavęs.    /     Wherever we remove-