Ką čia slėpti – knygą įsigijau ir perskaičiau tik todėl, kad viename knygynų tinkle ji tekainavo kelis litus, o A. Čekuolis pats savaime yra įdomi asmenybė ir talentingas pasakotojas – jo įdomu klausyti, žavi jo stilius, gebėjimas surasti informaciją ir ją patraukliai pateikti skaitytojui-klausytojui – tad negalėjo būti bloga knyga, tiesiog negalėjo. Knyga jauki ir suasmeninta. Iš pradžių tarsi norisi maksimum informacijos – o gauni nuomones ir įžvalgas su A. Čekuoliui būdingu kalbos stiliumi. Net jei nežinočiau, kad tai – A. Čekuolio tekstai, – atpažinčiau iš stiliaus. Smagu. Knygą tikrai praturtintų vaizdinė medžiaga – nuotraukos ir iliustracijos, ir ne apie patį A. Čekuolį, o apie aprašomus dalykus. Štai šito dalyko tikrai nesupratau – tarsi kokiuose memuaruose ar autobiografijoje, knygoje sudėta nemažai asmeninių nuotraukų (A. Čekuolio tėvai; A.Čekuolis su vaikaičiu Leo; A.Čekuolis prie krovininio laivo „Gvardejsk“ vairo; A. Čekuolis Baltijos kelyje; Indijoje, Tailande, Andoroje, Ispanijoje ir t.t.), nors tekstai ne apie jį patį ir ne vien apie jo keliones –ir apie istorinius įvykius, ir apie socialinius reiškinius, apie politiką, apie religiją, apie gyvenimo būdą ir vyrų bei moterų santykius. Taip ir kirba mintis – ar tik nepersistengė knygos idėjos sumanytojai. Puikiai suprantu užduotį, kurią sau išsikėlė knygos rengėjai – surinkti ir išsaugoti, kad neprapultų geriausių LRT laidų „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ užrašus. Praeis keleri metai – ir dauguma straipsnių praras savo aktualumą – bus tiek visko atsitikę ir atrasta naujo, kad skaitant atrodys, tarsi pasakojimas nutrūko netinkamoje vietoje. Todėl išliekamoji knygos vertė man kelia abejonių. Būna nesenstančių knygų – bet ši, reikia pripažinti, ne tokia. Nesenstantis yra tik Algimantas Čekuolis.